Pusryčiams geriančius „Prosecco“ ar šviežiai spaustas morkų sultis su šlakeliu alyvuogių aliejaus. Dvidešimtmečių ar aštuoniasdešimtmečių. Turėjau draugę, kurios ūgis 86 cm, ir tokią, kuri siekia 2 m. Prie vienos jaučiausi milžine, o prie kitos – nykštuke.
Kam rūpi tokios smulkmenos!
Pasirodo, daug kam.
Mane liūdina, kad kai kurie iš draugų dažnai patenka į nemalonę. Neva žydras ar rožinis gyvenimas yra blogesnis už įprastos spalvos gyvenimą. Todėl vertėtų jį uždrausti. Arba tegul jie tampa nematomi. Jei to nesugeba – kuo puikiausiai gali gyventi su kaukėmis. Ančiukų, barsukų ar fėjų. Ar smagu gyventi su kaukėmis? Pabandykit – guminės nedaug kainuoja, greitai pajusit jų nepatogumą. Nusiimsit ir lengviau atsikvėpsit. Bet o kiek kainuoja visam gyvenimui užsidėti svetimo žmogaus kaukę? Ašaras, neviltį, baimę, šeimos griūtį... gal dar daugiau.
Manęs daug kas klausia – ar tu eisi į TĄ paradą? Prezidentė gi neina, o diriguoja valstybei. Aš prisimenu savo mamą, paskutiniais metais ji dirigavo tik virtuvėje – visiems mano draugams vienodai pylė sriubos, siuntė linkėjimus, klausinėjo apie jų gyvenimus ir nubraukdavo ašarą, jei kam nesisekdavo. Jau žinojo, kad kai kurie iš jų niekada neves, neturės vaikų – va dėl šito ji jaudinosi labiausiai, nes pagal mamą gyvenimas be vaikų yra labai liūdnas.
Todėl aš eisiu. Juk tai proga pasakyti – aš už tai, kad visi galėtų kurti šeimas, mylėti vienas kitą: ir kai yra jauni, pasipuošę aptemptais džinsais, ir kai seni, vienas kitam nešantys stiklinę vandens. Ir aš už tai, kad visos normalios psichikos, padorias finansines sąlygas turinčios poros galėtų įsivaikinti vaikus. Sveikus, ligotus ar paauglius, kurių niekas nenori, pasiilgusius tikrų namų. Pyragus kepa ne tik mamos...
Yra manančių, kad kažkas tyčiosis iš tokių, augančių pas du tėčius ar mamas. O ar nesityčioja iš silpnesnių, lėčiau rašančių, gabesnių, raudonais plaukais, su akinukais, neįgalių (gal juos visus irgi reiktų uždrausti?).
Bet ir kas taip žiauriai elgiasi, jei ne mes, jūs ir mūsų vaikai? Ar kažkas svetimas nusileido iš Marso ir ėmė iš visų tyčiotis?
Mes esame tie, kurie gali paveikti naująją kartą – savo vaikus: pokalbiais, paaiškinimais, tolerancijos pamokomis, o kartais ir pastatymais į vietą – mūsų brangieji angelėliai ir rožinės princesės nėra geresni už kitus angelėlius ir kitas princeses.
Jei mes, auginantys vaikus, suprasime savo atsakomybę, kitą kartą kosmetikos pardavėja (ji bus kažkieno iš mūsų teisingai auklėta dukra) su meile priims ir į prabangiausią parduotuvę įleis nesvarbu kokia liga sergančius žmones, o mokytojai smagiai juoksis su dviem tėčiais ar dviem mamomis atėjusiais vaikais – kaip lygiais su visais.
Nes tokie visi ir esame.
Labai kitokie, labai skirtingi, labai spalvingi.
