Kai susipažinome, pamaniau – gal baltaplaukis baltabarzdis T. Šidiškis yra krivis? Vėliau sužinojau, kad jis yra geografas, buvęs Vilniaus universiteto žygeivių klubo prezidentas, kultūros paveldo ekspertas ir Romuvos ansamblio dalyvis.
Sutikau jį užsukusi parymoti prie Ragučio akmens. Vilniaus Pilies gatvėje esančiame skverelyje tarp dviejų liepų guli akmuo su duobute, pilna vandens. Anksčiau šioje vietoje buvo Ragučio šventykla. Dabar čia visuomet dega žvakelė.
Taip ėmėme kalbėtis apie protėvių tikėjimą. Vienu metu išsigandau, kad T. Šidiškis supyks dėl mano klausimo – kai neatsargiai paklausiau, kodėl senąjį tikėjimą išpažįstantys žmonės garbina Hitlerį. „Kas garbina Hitlerį? Jūs man parodykit! O, Viešpatie! – sušuko gamtameldys, – Hitlerį reikia niekinti, nes jis pasisavino mūsų svastiką – saulės ženklą“.
– Joninės ir Rasos – tai ta pati šventė, ar ne?
– Ne. Joninės yra vardo diena. Krikščionys tądien pamini Šventąjį Joną. Visos krikščioniškos šventės yra tarsi „užkabintos“ ant senojo kalendoriaus, kitaip žmonės jomis netikėtų. Kaip ir daugelis senųjų bažnyčių yra pastatytos ant baltų šventyklų pamatų.
Kalėdos ir Rasos – tai didžiausią virsmą žyminčios šventės. Nuo Kalėdų diena pradeda ilgėti. Ilgėja ilgėja, per Rasas sustoja. Tą dieną žmogus ypatingai susilieja su gamta. Beje, tikroji Rasos šventės data yra 21-oji. Tądien saulė sustoja keturioms dienoms – iki vadinamųjų Joninių. Vėliau diena ima trumpėti.
– Ar galima sakyti, kad Rasos yra saulės pagerbimo šventė?
– Taip, saulės palydėjimas ir saulės sutikimas yra šios šventės pagrindas. Saulei leidžiantis, užkuriame aukurą.
Tą naktį ir augalija pasiekia patį apogėjų. Po Rasų žydėjimas baigiasi. Todėl kupoliaujame, surinktas žoles duodame burtininkei, kad išburtų. Vainikėliai plukdomi upe. Uždegama kupolė, ant jos metami vainikai.
Kokios gražios mūsų saulės palydėjimo šventės! Nuvažiuokit į Kernavę – pamatysite. Reklamuoju – šį ketvirtadienį, birželio 23-ąją, šventė Kernavėje prasidės 20 valandą. O vilniečiai gali švęsti Verkių regioniniame parke – ten šventės pradžia pusę septynių vakaro.
Beje, Verkiuose yra buvusi Lizdeikos šventykla. Juk žinote legendą apie Vilniaus įkūrimą? Žynys Lizdeika susapnavo kaukiantį vilką, vėliau toje vietoje įkurtas Vilnius. Būtent Verkiuose yra vieta, vadinama Lizdeikos kalnu. Teko dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose ir tikrai aptikome šventyklos pamatus.
– Minėjote, kad daugelis bažnyčių pastatytos ant pagoniškų šventyklų pamatų. Galėtumėte paaiškinti, kodėl?
– Štai dabar stovime šalia stačiatikių cerkvės – ji būtent pastatyta ant senosios Ragučio šventyklos. Vilniaus Katedra pastatyta ant Perkūno šventyklos pamatų – tai istorikų įrodytas faktas.
Taip nebuvo daroma atsitiktinai. Mūsų senojo tikėjimo alkakalniai ar alkvietės buvo žynių parinktose stipriose energetiškai vietose. Katalikų bažnyčia ėjo protingu keliu. Jeigu statysi naują bažnyčią naujoj vietoj, ji bus bedvasė. Daug geriau statyti vietoje, kurios šventumu žmonės nuo senovės tikėjo.
Visų tikėjimų esmė juk ta pati. Tik mes skirtingais žodžiais ją įvardijame. Tačiau negerai, jei krikščionys neigia savo šaknis. Neduok Dieve, ateis arabai, pastatys mečetę ant jų pamatų. O paskui sakys, kad kažkada buvo tokie katalikai.
– Tačiau kaip tokiai istorijai esant išlaikyti darną su krikščionimis? Juk pyktis irgi nevalia.
– O, pyktis nereikia. Tikrovė yra tai, kas yra dabar. Todėl jokiu būdu pyktis nereikia. Labai geras žodis yra ir pas juos, ir pas mus – broliai ir seserys.
Nukrypimų yra ir iš vienos pusės, ir iš kitos. Nereikia. Mūsų labai nedaug. Jeigu mes, lietuviai, pyksimės, kas iš mūsų beliks? Na ir kas, kad tu ten truputėlį kitaip meldiesi. Na, tau kryžius šventas, o tau – saulės ženklas. Argi dėl to verta pyktis?
Tik mūsų priešai naudojasi tuo, kai mes pykstamės.
– Kas atsitinka, kai žmogus pyksta? Pyktis atima jo jėgas?
– Jo energija tampa ne kuriamoji, o griaunamoji. Galiausiai ta griaunanti jėga į jį patį sugrįžta.
Dėl to mus išgelbėti gali tik vienybė. Katalikų, krikščionių, sentikių. Tik vienybė. Tėvynė juk viena, žemė – viena. Visi ją turime mylėt, nes esame žemės vaikai.
Krikščionys dabar kalba apie meilę, bet ėjo krikštyti ugnimi ir kalaviju. Jeigu būtų iš tikrųjų ėję su meile, gal krikščionybė ir anksčiau būtų Lietuvoje įvesta.
– Dabar daugelis žmonių eina Dievo ieškoti į Rytų tikėjimus.
– Nesakau, kad tai blogai – jeigu nori, tegu eina. Tačiau šie tikėjimai nesiremia į mūsų tradicijas. Nieko neturiu prieš tibetiečius, tačiau girdžiu jų giesmėse svetimo krašto virpesį. Lietuvoje yra mūsų virpesys, prie kurio esame įpratę. Upelio čiurlenimas, medžių ošimas. Štai tokioje energetikoje mes gyvename šešis tūkstančius metų. Tai yra mūsų meditacija. Iš to atsirado ir mūsų dainos.
Yra žmonių, kurie ir dabar tas dainas jaučia. Dėl to dainos yra labai didelė mūsų stiprybė.
– Jūs norite pasakyti, kad jei žmogus gieda „Hare Krišna“, tai jis galiausiai užsinorės išvažiuoti iš Lietuvos?
– Ne, ne dėl to. Pažįstu daug krišnaitų, nei jie nori išvažiuoti, nei ką. Jiems tiesiog priimtina ir gražu giedoti tas giesmes. O krikščionys, tegul jie neįsižeidžia, daug ką daro per daug dogmatiškai. Juk tos apeigos sukurtos viduramžiais. Dabar žmonės kitokie, pasakėlėm jų neužliūliuosi.
– Kai kas sako, kad ir romuviai radikalai. Girdėjau, kad jie Hitlerį garbina.
– Kas garbina Hitlerį? Jūs man parodykit! O, Viešpatie! Hitlerį reikia niekinti, nes jis pasisavino mūsų svastiką – saulės ženklą. Ne tik mūsų, visų indoeuropiečių. Jis galvojo, kad šis ženklas padės laimėt. Matyt, jis nebuvo vertas to ženklo.
Aišku, visur yra iškrypėlių. Kai kurie Hitlerį, o kai kurie – Staliną garbina. Tai kuris iš jų geresnis, o kuris – blogesnis?
– O jūs pats ką garbinat?
– Labai jums sunku pasakyt. Esu iš religingos katališkos šeimos – visi buvo tikintys. Dar studijuodamas pirmame kurse ėjau į bažnyčią. Paskui pradėjau atidžiau klausyti, apie ką kalbama. Tegu jie neįsižeidžia. Tačiau man kilo klausimas – kodėl giedamas žydų tautos epas lietuviškose bažnyčiose? Žydų tauta nuėjo ten, padarė tą ar aną.
Gerai, žydai protinga tauta, davė pradžią krikščionybei. Nesakau, ar tai blogai, ar tai gerai. Tačiau man tada kilo noras ieškoti savo šaknų.
Mūsų senasis tikėjimas nėra dogma – lietuviai buvo gamtameldžiai. Žmogus yra gamtos arba kosmoso dalis.
– Tada gal geriau gyventi ne mieste, persikelti į gamtą?
– Galima ir mieste jausti, kad esi gamtos dalis.
Kodėl senovėje lietuviai nebijojo mirti? Jie tikėjo, kad gyvenimas yra amžinas. Bet amžinybė suvokta kitaip. Senovės lietuviai tikėjo, kad po mirties dvasia pereina į kitą gyvą pavidalą – pavyzdžiui, siela įsikūnija į paukščius.
Beveik visos pasaulio religijose yra tikėjimas reinkarnacija. Žmonės irgi dažnai sako: „Man atrodo, kad praėjusiame gyvenime buvau tas ir tas“. Bet iš tiesų tai yra užslaptinta, žmogus niekada nesužinos, kuo buvo.
– O jūs tikite, kad kažkuo buvote praėjusiame gyvenime?
– Aš – ne. Sakau tiesiai šviesiai. Jeigu tikėčiau, turėčiau konkrečiai sau įvardinti, kas aš buvau.
– Netrukus švęsime liepos 6–ąją. Daug kas sako, kad ta šventė yra dirbtinai sukurta. Gerai ar blogai tą datą minėti?
– Apie liepos 6 – ąją teko su profesoriumi E. Gudavičiumi pasišnekučiuoti. Jis tą datą ir nustatė. Kaip simbolis šventė reikalinga. Juk paminime Mindaugo karūnavimą. Ir tai visoje Europoje mūsų šalį pakelia į aukštesnį lygmenį. O tikslią datą, kada Mindaugą krikštijo, sunku įvardinti.
– Ką duoda suvokimas, kad Lietuva turėjo karalių?
– Iš tikrųjų vadinamasis mūsų kunigaikštis ir buvo karalius. Tik ne iš popiežiaus malonės, bet iš savo galybės ir aplinkinių tautų pagarbos jis buvo laikomas karaliumi.
– Tačiau norėdamas tapti karaliumi, jis privalėjo apsikrikštyti. Kaip tą vertinate?
– Kaip senojo tikėjimo atstovas norėčiau pabrėžti, kad paskui Mindaugas atsisakė krikšto. Tikrasis Lietuvos krikštas įvyko tik Jogailos ir Vytauto laikais.
Tačiau po Mindaugo krikšto dar pusantro šimto metų žmonės meldėsi savo dievams. Kęstutis buvo paskutinis kunigaikštis, kurio palaikai buvo sudeginti pagal senojo tikėjimo papročius.
Jo brolis Algirdas taip pat buvo tikėjimo atstovas ir po mirties buvo sudegintas. Per kelias žmonas susilaukė šešiolika sūnų. Ir tie sūnūs kiekvienas valdė savo kunigaikštystę. Įsivaizduokite, kokia galybė.
Argi galima sakyti, kad tų žmonių nevienijo tikėjimas?
– Manote, kad jėga ateina iš protėvių dvasios?
– Taip, iš kur daugiau?
Bet dar sykį pakartosiu – gerbiu krikščionis, jeigu jie gražiai tiki. Tačiau senasis tikėjimas buvo čia šešis tūkstančius metų. Jisai ir šiuo metu yra gyvas mūsų folklore, tautosakoje, papročiuose.
– O gal senąjį tikėjimą galima atkurti remiantis Vydūno raštais?
– Kai prasidėjo Romuvos sąjūdis, mes rėmėmės būtent Vydūnu. Nepriklausomybės metais buvo iš Vokietijos parvežti jo palaikai ir urną su pelenais nešė Lietuvos romuviečiai. Ta urna palaidota Bitėnų kapinėsė.
Vydūnas buvo teosofas, tačiau labai rėmesi senuoju lietuvių tikėjimu. Jis – didžiausias mūsų mąstytojas, labai gilus žmogus.
1968 –aisiais buvo Vydūno šimtmetis. Tada ant Rambyno kalno buvo uždegtas Vydūno aukuras. Kartu su Lietuvos žygeiviais mes tada skaitėme priesaiką. Pasižadėjome būti ištikimi Vydūno idealams. Norėjome, kad ten visą laiką degtų amžinoji Vydūno ugnis.
– Ar dabar yra Lietuvoje kokia nors vieta, kur nuolat dega amžinoji ugnis?
– Aš žinau tik vieną vietą. Šiuo metu Romuvos šventoji ugnis dega pas Žemaitijos krivį kunigaikštį Rimgaudą, kuris gyvena netoli Telšių. Liepos 12-ąją ji būna nešama ant Šatrijos kalno. Ten yra pati didžiausia Lietuvos šventovė.
– Bet kodėl pas mus nėra pastatyta jokio statinio, kuriame nuolat veiktų senojo tikėjimo šventykla?
– Mes, baltai, suvokiame, kad šventykla yra visa gamta. Tačiau yra pastatyta viena laikina šventykla po stogu. Tai – Sotvaro šventykla Švenčionių rajone, Dvarčiškių kaime. Rugpjūčio viduryje ten vyksta Romuvos stovyklos ir visą savaitę vaidilutės dieną naktį kūrena šventąją ugnį.
Ar žinote, kas buvo Sotvaras?
– Vienas iš dievų?
– Baltai paties žodžio „Dievas“ net nevartodavo. Bet kartais aukščiausiąjį Dievą jie įvardindavo Sotvaru arba Pradžiapačiu.
