Joninių laužas degė kažkur užkampyje – viskas vyko prie senosios prieplaukos, todėl keista tai, kad miestelio centre esančių kavinių ir parduotuvių darbuotojos nežinojo, kur vyksta šventė, buvo tik „kažką“ girdėjusios“. Iš tiesų tą vakarą Šventosios poilsiautojai buvo tarsi pasidalijusi į dvi skirtingo sociokultūrinio lygmens tautas. Vieni, sugužėję į Šventojoje populiarų „Paršelio rojų“ pasinėrė į alaus ir tautinio popso svaigulį, kvatojosi iš paršelių ir kitų pasakų veikėjų kaukes dėvėjusių animatorių.
O prie senosios prieplaukos, liepsnojant joninių laužui, kiek kitokia publika klausėsi gerokai kitokios nei iš miestelių kavinių sklidusios muzikos. Pajūryje skambėjo Rūtos Ščiogolevaitės „bliuzinis balsas“, ji buvo parengusi programą pagal Tinos Turner dainas.
Tiesa, ir į kai kuriems kopas sugužėjusiems klausytojams irgi ne visi kandoki sąmojai ir sudėtingesnės R.Ščiogolevaitės dainos buvo sunkiai suprantami.
„Vo kun čia ana vograuj?“ – žemaitiškai murmėjo iš skardinių siurbčiodamos alų dvi tipinės „palanginės“ močiutės. Alus prie joninių laužo Šventojoje liejosi laisvai, bet naktį budėjimą sustiprinusi policija ryškesnių incidentų nenustatė.
Po snobiškos Palangos Šventoji iš tiesų pribloškė savo demokratiškumu. Tuo metu, kai prie senosios prieplaukos skambėjo R.Ščiogolevaitės angliškai atliekama daina apie Jamesą Bondą, iš vienos kavinės vestuvinio popso atlikėjas, bumpsint „bumčikui“ skardžiai baubė apie tai, kaip žentas „birbino“ uošvę.
Ši vasaros šventė siejama su pagonybe, todėl ir Šventojoje tą naktį prie jūros vaikščiojo ir šoko nemažai merginų ir moterų su gėlių vainikėliais.
