Vien pataikaujant saviesiems, kurie ir taip tavo, užsidarai savo raudonajame kampelyje ir tampi fanų klubu. Nepasitikinčių kitais, niekinančių kitus šventeivų būreliu, kurie bijo permainų ir kitokių, nes tie, kurie nesavi, yra priešai.
Kaip darželietiškai smagu pliekti tuos priešus ir susilaukti audringų tikėjimo brolių ovacijų! Nebereikia jokių argumentuotų diskusijų, geresnių pasiūlymų padėčiai keisti, savo teisumo nelengvų įrodymų.
Tokia primityvi politika – kaip religija. Patraukli, nes nebeprivalu mąstyti, o būtina tik tikėti ir mylėti. Politikams paranki, nes lengva ir paprasta veikti. Tik visiškai nerezultatyvi. Atstumdamas kitus niekada jų neturėsi ir dar prarasi saviškių. Na, bet tą visada galėsi paaiškinti priešų intrigomis.
Kai tai tampa norma, per ilgą laiką užsikonservuojama savo sultyse. Tokie buvo, yra ir, matyt, kol bus – per amžius liks Lietuvos konservatoriai. Pradedant seneliu jų vadovybė pasaulį įsivaizdavo ir įsivaizduoja kaip užkonservuotus savuosius ir priešus.
Kirbėjo viltis, kad naujausios laidos anūkas tradiciją pakeis. Pralėkus trumpam vaidybos, pabraidymo ir apsipratinimo periodui matyti – nepakeitė ir nekeis. Ko gero, tas jau giminės genuose surašyta.
Tai parėjo iš revoliucijos. Pradžioje buvome Mes ir buvo Jie. Po to visi ūmai pavirtome į Mus ir ėmėm dainuoti. Net Jie ėmė sakytis niekada Jais nebuvę. Bet daugelis Mūsų veikiai tapome Jais. Todėl dabar vėl yra Pradžia.
Konservatoriai paveldėjo Sąjūdį. Kovojant su stipriųjų valdžia, ją automatiškai laikai priešu. Esi teisingas ir teisus, o kiti neteisūs. Deja, pats pasidarai valdžia ir tai išlieka. Kaip ir noras muštis su visais kaip kokiems ruskių sirgaliams.
Savi yra tik jie patys. Priešai – visi, kurie ne jie ir ne su jais. Su priešais pridera kautis, o jau neapkęsti tai privalu kiekvienam. Kas didesnis draugas ar priešas, kiekvienu konkrečiu atveju pasakys partijos vadovybė. Jos neklausysi – pats bemat tapsi priešu.
Tai kiti kalti dėl visko. O patys jie nekalti dėl nieko, nes viską visada darė gerai. Jeigu ko nepadarė – kalti priešai, kurie neleido daryti. Taip, tai būdinga visoms partijoms. Bet konservatoriams tai ypatinga, visą elgesį vainikuojanti mąstysena, partijos idėjinis ir psichologinis pamatas. Socialistinės priešų apgultos tvirtovės tautinis variantas.
Sunkumai pripažįstami leksikos lygiu. Bet iš esmės visos problemos – priešų kenkimo rezultatas. Arogancija ir panieka visai šunaujai, kurie tau nelojalūs. Ir tiesiogiai išsakoma, ir potekstėje lengvai atpažįstama praktiškai kiekviename viešame judesyje.
Tai jau partijos esatis, visuotinė motyvacija ir skiriamasis ženklas. Bent jau vadovybės tai tikrai. Eilinių ir vidutinio lygmens narių yra talentingų ir ne tokių, bet jų prie vairo iki šiol niekas neprileido ir niekada nebeprileis.
Žmonės panieką kitokiems pajunta visada. Ir jokios gudriai surašytos programos, Valdovų rūmų parama, oponentų gaudynės, patriotiniai šūkiai ar pažadai čia nieko nenulems. Tokia partija pati save atskiria nuo visuomenės ir tampa sekta.
Ir nepaisant natūralaus reitingų pasvyravimo ir susiūbavimo, ateities neturi. Nes rinkėjus nuolat praranda ir palaipsniui tampa antraeile ir nereikšminga. Kol nepakeis pasaulio teisuolių laikysenos ir apsiaustų Pilėnų praktikos, tol tai neišvengiamai vyks.
Kol kas jokių konservatorių permainų nesimato ir nenusimato. Matyt, kaip visada, ką nors jie supras tik tada, kai bus per vėlu ką nors pakeisti net ir pradėjus keisti. Atspėjot – kalta bus prasigėrusi tauta ir Kremliaus propaganda.
Politikoje visur matantys priešų haliucinacijas yra patys sau priešai. Atrofuojasi priežasčių suvokimas ir probleminis mąstymas. Ir už iliuminatorių – juodai baltas vaizdelis, kurį lengvai, kaip savaime suprantamą tiesą, perima ateinantis partijon jaunimas.
Atitrūkusi nuo realaus gyvenimo grupuotė naujų šalininkų neįgyja, senus praranda ir lėtai, bet neišvengiamai slenka į politikos užribį. Konservatorių tapsmas iš dviejų didžiausių partijų į trečiaeilę politinę srovelę, kurią kada nors gal kvies į koaliciją balsų pritrūkus, o gal ir nepakvies – tik laiko klausimas.
Galima įveikti kokius tik nori sunkumus. Bet problemos sprendimui pirmiausia reikia sugebėti ją suvokti. Tarp konservatorių kol kas to nematyti. Politikoje kaip medicinoje – yra auksinės valandos. Procesai retai būna grįžtami. Ką galėjai padaryti šiandien, nepadės rytoj.
