Profesorius Andrius Bielskis savo kritikoje partijai eina dar toliau: „Socialdemokratai su tokia Darbo kodekso reforma kasa sau duobę“.
Sprendžiant iš ženklaus simpatijų LSDP kritimo, taip ir yra. Ko gero, nepasiteisino socialdemokratų rinkėjo lūkesčiai. Tiesiog pagal apibrėžimą negali socialdemokratų vyriausybė vadovautis dešiniųjų ekonomikos ir socialinės saugos politika. Prezidentė turėtų vetuoti šį įstatymą.
Kitaip tariant, rinkėjas liko apgautas. Atitinkamas pavyzdys – nesutarimai šeimoje. Dažniausiai jie kyla dėl nepateisintų lūkesčių. Tai visų pirma socialinis ir ekonominis saugumas. Saugumo trūkumas ir nelygiaverčiai ekonominiai santykiai maitina neapsitikėjimą vienas kitu. Nepasitikėjimas ir yra skyrybų pagrindas.
Negavus to, kas buvo žadėta prie altoriaus, nusivylimas ėda tarpusavio santykius. Tas pat su LSDP: žadėjo atsigręžti į žmogų, garantuoti socialinį saugumą ir ekonominį teisingumą, tačiau toleruoja švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį. Taip pat pasiūlė Darbo kodekso reformą mažinančią darbuotojų teises darbo rinkoje. Abiem atvejais socialdemokratine ideologija tokie sprendimai nekvepia.
Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus argumentacija, akivaizdu, nustato Darbo kodekso reformos diskusijos ir Darbo kodekso reformos naratyvo ribas. Tenka pastebėti, kad jos yra klaidingos iš principo. Tose ribose dingsta solidarumo principas, abejų rinkos dalyvių pusių atsakomybės vienas kitam trūkumas.
Anot švedų profesoriaus emerito Charles Woolfsono, Darbo kodekso reforma parodys, kas mokės už krizes ir kas patirs visą nesaugumą. Profesorius teigia, kad ši reforma yra parama darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje.
Taigi, remiami vienos pusės interesai kitos grupės sąskaita. Perspėjimai, kad reformos akcentas dedamas ant paramos verslui atsisakant atsakomybės už darbuotojo socialinio saugumo finansavimą, – atmetami. Todėl kyla pagrįstas klausimas: kuriam galui dešimtmečiais buvo kovojama už darbuotojų teisių užtikrinimą?
Negi vardan konkurencijos ir konkurencingumo globalioje rinkoje būtina mažinti investicijas į socialiai atsakingos rinkos kūrimą pažeidžiant darbuotojo teisę į socialinį teisingumą? Vyriausybė Seime privertė valdančiąją daugumą balsuoti už Darbo kodekso reformą, todėl be abejonės šis sprendimas atsilieps rinkimuose socialdemokratams.
Net jeigu prezidentė vetuos tik dalį kodekso. Rinkiminės logikos čia nėra. Darbuotojų teisių siaurinimas apskritai nesutampa su socialdemokratinėmis nuostatomis. Esant įtampai tarp darbuotojų ir verslo, socialdemokratai turėtų remti silpnesniąją pusę, tai yra tuos, kuriems buvo skirtas šūkis „Svarbiausia žmogus“.“ Pasidžiaugti pokyčiais kultūros bei socialinės saugos politikoje taip pat nėra kuo. Tai sritys, kurios neįmanomos be ideologinio pagrindimo. Tai sritys, kurių reformos sugeneruotų aukščiausius įmanomus reitingus tai pačiai socialdemokratų partijai.
Dėl tokių nesėkmingų sprendimų kritikai duria į premjero per mažai kompetentingą artimiausią aplinką: „Protingi patarimai yra arba nepraleidžiami, arba niekam jie yra nereikalingi ar neįdomūs“.
Socialdemokratų vadovaujama koalicinė vyriausybė reformuoja Darbo kodeksą besiremdama kapitalistinės rinkos dėsniais. Palaikoma stiprioji darbo rinkos pusė – darbdaviai. Nekeista, nes pats Darbo kodekso reformos pagrindas buvo formuluojamas neoliberalų.
Kyla logiškas klausimas: kiek reikia liberalizuoti darbo santykius, kad rinka garantuotų ekonominį ir socialinį gerbūvį visiems? Kairieji ir dešinieji turi skirtingus receptus ir jie turi būti aiškiai deklaruojami, o ne apsimetus šiuo atveju socialdemokratija, vadovautis dešiniųjų konkurencingos rinkos skatinimo modeliu, kur reformos kaštai permetami ant samdomo darbuotojo pečių.
Sprendžiant iš ženklaus socialdemokratų reitingų kritimo, iš liberalių rinkėjų reakcijos į Liberalų Sąjūdį sukrėtusį korupcijos skandalą, klasikinių partijų rinkėjai aiškiai deklaruoja pasitikėjimo partijomis svarbą. Ne šiaip partijomis, ne technokratiniais judėjimais, bet partijomis atspindinčiomis jų politines pasaulėžiūras.
Todėl šios partijos turėtų labai rimtai susirūpinti savo negebėjimu žengti kartu su vis modernėjančios visuomenės elektoratu. Faktas yra tas, kad dėl neigiamų demografinių pokyčių ir didžiulės emigracijos, pavyzdžiui socialdemokratų rinkėjai regionuose, tas partijos stuburas, nyksta arba persikelia į miestus.
Urbanizuotas elektoratas kelia skirtingus, daug aukštesnius reikalavimus jų politiniams atstovams. Jeigu kaimo ir miestelių gyventojus per nepotizmo modelį dar galima kontroliuoti, papirkti, priversti, tai su didžiųjų miestų gyventojais padėtis kitokia. Todėl ir pralaimi socialdemokratai ir dabar jau konservatoriai miestuose. Liberalusis rinkėjas – tai išsilavinęs, mokantis rinkti bei sijoti informaciją, mokantis komunikuoti.
Tai parodė neseniai šalia Kauno surengtas „Laisvės piknikas“. Kol Lietuvos „senosios klasikinės“ partijos savo gretose ugdys prie senamadiškų autoritarinių partijos vidaus kultūrų prisitaikančius politinius broilerius, kol ideologija netaps partijos politinio išlikimo pagrindu, turėsime pastoviai valdžioje esančias partijas atstovaujančias tik pačias save. Ir taip bus sudaromos sąlygos vis naujiems vienadieniams gelbėtojams.
Paskutinis mados šūkis „nepolitinė“ technokratų partija ir yra sergančio politinio elito ligos išdava. Rinkimai spalį parodys tos ligos mastus.
Laikas atnaujinti klasikinėmis save vadinančias partijas ne šiaip pasipuošus nieko nesakančiais naujais veidais, o sugrįžtant prie partijų ideologinių ištakų. Tik jomis remiantis galima pradėti reformas atitinkančias rinkėjų lūkesčius.
