Tiesą sakant, ir lenktyniauti tarsi nebėra dėl ko. Sostinėje baigėsi Guggenheimo muziejaus ir kitų itin ambicingų projektų laikai, tad kauniečiams nebėra ko pavydėti.
Juolab kad Kaune paskelbtas konkursas statyti milžinišką mokslo centrą Nemuno saloje už 23 milijonus eurų, iš esmės remontuojama Laisvės alėja – taigi sąstingio laikai baigėsi. Jeigu tik jie iš tiesų tokie realiai buvo, o ne vaidenosi posovietinių traumų pažeistiems kauniečiams.
Kaune sumenko treninguota ir aukso grandinėmis apsikarsčiusių kvadrataveidžių vyrukų gentis, nunyko Garliavos violetinis bruzdėjimas, vilniečiai nebeteko akstinų šaipytis iš antrojo miesto. Ir vadinti jį degaline pakeliui iš Vilniaus į Klaipėdą, nes Klaipėdos plėtros ir socialiniai rodikliai jau nėra tokie džiugūs kaip anksčiau.
Tačiau, kaip yra pasakęs gyvasis lietuvių literatūros klasikas, Lietuvos žemės metraštininkas Juozas Erlickas, Kaunas yra Kaunas. Jis negali be varžybų, po galais, taigi sportiškiausias šalies miestas!
Kaunui būdingas noras turėti viską, kas geriausia. O jei ne kas geriausia, tai nors kas didžiausia, siekti rekordų.
Didžiausi cepelinai verdami pakaunėje, Karmėlavoje. Didžiausia kiaušinienė kepama Rumšiškėse – Kašiadorių rajone, bet kepa tai kauniečiai.
Bet ir šis rekordų troškulys išsisėmė. Visiems nusibodo kvanktelėjusio dizainerio siuvamos suknelės iš kankorėžių, centų, kanalizacijos dangčių ir dar bala žino ko.
Dabar Kaunas stojo jau ne į šmėkliškas, o į tikras varžybas su Klaipėda. Ne abstraktaus pranašumų palyginimo – kuris kietesnis – prasme. Bendriniu lygmeniu lyginti uostamiestį su buvusia laikinąja sostine yra tas pat, kas lyginti aliejaus ir vandens kokybinius pranašumus bei trūkumus. Vieno neatsigersi, su kitu neiškepsi.
Du miestai varžosi dėl rimto prizo: kuris jų taps Europos kultūros sostine 2022 metais?
Iš tiesų net ir ilgai galvodamas nepasakysi, kuris miestas yra kultūringesnis. Teatrų, koncertų, meno parodų ir Klaipėdoje, ir Kaune apstu. Abiejuose miestuose yra aukštųjų mokyklų.
Taigi kultūringumo lygis maždaug vienodas, varžybų rezultatai anksčiau ar vėliau paaiškės. Bet net jei Kaunas ir gaus Europos kultūros sostinės titulą, tai dar nereiškia, kad jis iš tiesų liks bent jau antru pagal dydį ir svarbą miestu, tarkime, Baltijos regione.
Skamba kaip akibrokštas, bet tam, kad išliktų didmiesčiu, Kaunui gyvybiškai būtina Garliava. Nes Kaunas dėl išorinės ir vidinės emigracijos sparčiai tuštėja.
Kauno miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius pažymėjo, kad pastaruoju metu daugėja statybos leidimų ir kinta jų struktūra.
„Jei įsigilinsime į statybos leidimų pobūdį, pamatysime, kad pasikeitė jų profilis. Pernai, užpernai buvo daug nuosavų gyvenamųjų namų miesto pakraščiuose, dabar atsirado ir biurų pastatų, ir daugiabučių kompleksų tiek senamiestyje, tiek naujamiestyje“, – viešojoje erdvėje buvo cituojami tokie urbanisto teiginiai.
Reikia suprasti, kad plėtra pajudėjo ir Kauno centre. Tai džiugu, bet ar naujiems projektams įgyvendinti užteks gyventojų potencialo? Deja, kol kas Kaune, kaip ir sostinėje, miesto draika (architektūriniu žargonu – iškrikimas į pakraščius) tebevyksta.
Investicijos, ypač į individualių namų statybą, taip iškrinka į miesto pakraščius, kad peržengia miesto ribą ir patenka į Kauno rajono zoną. Ir dėl to rankas iš džiaugsmo trina rajono meras Valerijus Makūnas: Kauno rajonas išlaiko gyvastį, pritraukdamas gyventojų srautus ir tokiu būdu sudarydamas geras sąlygas pritraukti investicijų.
Kaunas pasigyrė atgaivinantis Laisvės alėją, o rajono miesteliuose prieš dvejus metus pradėti iš esmės tvarkyti keliai, esminio remonto nematę daug metų.
Dėl patogios logistikos Kauno rajonas sulaukia nemažai užsienio investicijų, ypač daug dėmesio pakaunės regionui skyrė vokiečiai.
Štai taip atsirado dar viena konkurencijos linija, kapitalistinės lenktynės tarp Kauno miesto ir rajono. Strategiškai vertinant jos galų gale neduos naudos nei miestui, nei rajonui. Jei vienu metu plečiasi ir miestas, ir aplinkinės gyvenvietės, natūraliai viskas turi susitelkti į vieną kumštį.
Tokiu būdu natūraliai miesto dalimi tapo buvęs rajono miestelis Rokai. Tačiau Garliava yra dar labiau nei Rokai susieta su miestu. Susiliejusi tiesiog organiškai – infrastruktūra, viešojo transporto linijomis. Juk tarp Kauno miesto ir Garliavos faktiškai nėra jokio didesnio tarpo, Garliava – tiesiog Aleksoto tęsinys.
Todėl administracinis Garliavos priskyrimas prie rajono yra nelogiškas, nepatogus ir trukdantis Kaunui išlikti ir stiprėti kaip didmiesčiui, išsaugoti gyventojų potencialą nesibaigiančios emigracijos akivaizdoje.
Patys garliaviškiai, kaip parodė anksčiau atliktos apklausos, pavydžiai saugo savo „suverenitetą“ ir miesto dalimi tapti nenori, nors ateityje iš to tik laimėtų.
Tačiau anksčiau ar vėliau Kaunas praris Garliavą, taip pat kaip ir Ramučius, Karmėlavą, Raudondvarį. Netolimoje ateityje – ir Kačerginę. Tokia neišvengiama didmiesčių raidos logika. Nieko nepadarysi.
