Abu jau dairosi buto Visagine. Būstas šiame mieste jiems dar įperkamas. „Kas bus, kai ateis laikas kada kojų nebepavilksime? Laukti nėra ko, iki rudens reikia persikelti“, – svarstė J.Nikitina.
Aukštakalniai kadaise buvo sentikių kaimas. Dabar jis atrodo gūdus ir apleistas. Kaip ir cerkvė kaimo pradžioje. Apaugusi aukšta žole, apleista. Visos kaimo trobos tuščios, išskyrus tą, kurioje glaudžiasi J.Nikitina su K.Zelionka.
Popas meldėsi kapinėse
Retai kas užklysta į Aukštakalnius, todėl kai ima skalyti kalė Štefka, vieninteliai gyventojai sužiūra į kelią. Pavyzdžiui, pirmadienį į kaimą buvo atvažiavęs popas su dviem moterimis, meldėsi kapinėse. Tai ir visi šios savaitės svečiai.
Popas mašiną buvo pasistatęs prie šventiko namo šalia cerkvės. Bet jam turbūt buvo graudu žiūrėti į trobą: kiauri langai, kai papučia vėjas, girgždančios durys.
Dar graudžiau atrodo kitos kaimo trobos, kai kurios jau neišlaikiusios metų naštos ir sugriuvusios. Nors Aukštakalniai – Ignalinos krašte, tačiau miesto gyventojai čia sodybų pirkti neskuba, nes vandens telkiniai toli. O iki Dūkšto – 7 kilometrai.
„Greitai bus karas, tai kaimas ruošiasi, ištuštėjo“, – mėgino juokauti K.Zelionka.
Į Dūkštą keliauja arkliu
Ką veikia vieninteliai ištuštėjusio kaimo gyventojai? „Sukamės aplink namus, juk esame pensininkai“, – aiškino abudu.
K.Zelionka vis prisimena Černobylį, nes vienas pirmųjų pradėjo likviduoti atominės elektrinės avariją. Dabar ją primena nuolat skaudanti galva. Tiesa, vyras nenupliko kaip kiti černobyliečiai, tačiau sveikata ne kokia.
Ir kur ji bus gera, jei vyras visą gyvenimą dirbo buldozerininku. „Sausinome pelkes ir parduotuves“, – trumpai savo darbą apibūdino Kazimieras. Dabar nebegeria – nebegali.
K.Zelionka gailisi: Visagine turėjo butą, bet pardavė. Dabar viskas būtų vietoje – ir parduotuvė, ir poliklinika. Teks ieškoti kito buto.
O kol kas jei atsiranda reikalų Dūkšte, K.Zelionka kinko arklį. Tai vienintelis kaime likęs gyvulys. Karvės Aukštakalnių senbuviai seniai nebeturi.
Cerkvė jau nebeatgims
Aukštakalniuose cerkvę 1878 metais pastatė sentikių pomorų bendruomenė. Sovietmečiu ji buvo uždaryta ir nebepanašu, kad kada nors atgims.
Kada sentikiai apsigyveno Aukštakalniuose, J.Nikitina nežino – to nei jos tėvai, nei seneliai neatsiminė.
Sentikiai – rusų stačiatikių atšaka, nepripažinusi Rusijos bažnyčios reformos, įvestos 1653-1666 metais.
Persekiojami sentikiai Lietuvoje kūrėsi sunkiai prieinamose, nuo didesnių gyvenviečių nutolusiose vietovėse.
Prieš karą Lietuvoje, daugiausia Rytų Aukštaitijoje, dar buvo likusios 53 sentikių bendruomenės. Tada gyvas buvo ir Aukštakalnių kaimas, kurį dabar ruošiasi palikti paskutinė sentikė.
