Dar prieš dešimt ar penkiolika metų daugelyje Kauno kavinių su padavėjais buvo paprasta susikalbėti rusų, o kai kuriose net lenkų kalba. Jei atvykę iš Vakarų Europos turistai, svečiai Kauno kavinėse prabildavo angliškai, administratoriai karštligiškai ieškodavo padavėjų, nors apgraibomis gebančių suprasti, ko nori anglakalbis.
Dabar atvirkščiai: jaunos turistus aptarnaujančios padavėjos ne tik puikiai supranta užsakymus anglų kalba, bet ir gali laisvai padiskutuoti su klientais vakariečiais apie kalafiorų kainas Lietuvoje.
O štai rasti rusiškai nors truputį suprantantį kavinės darbuotoją senamiestyje ir centre – sunkus uždavinys. Kaip parodė „Laikinosios sostinės“ žurnalistų eksperimentas, Kaunas, kalbant apie bendravimo kalbą, visiškai ištrūko iš posovietinės erdvės ir integravosi į Vakarus. Pagrindinėse Kauno kavinėse ir restoranuose išnyko net valgiaraščiai rusų kalba.
Iš Rytų – į Vakarus
Atsigręžę į Vakarus tolstame nuo Rytų kaimynų, todėl rusiškai net kavos Kaune sunkiai užsisakysi. Geopolitiniu požiūriu tokia tendencija natūrali. Bet susiduriame su akibrokštu: rusų kalbą beveik užmiršusiame mieste daugiausia turistų per šį pusmetį atvyko būtent iš Rusijos. Daugėja svečių iš Lenkijos. Bet rasti mokančių lenkiškai sunku ne tik viešojo maitinimo srities vadovams – net kaimynų kalbą mokančių gidų yra nedaug.
Gražia taisyklinga ar kiek iškraipyta anglų kalba Kauno senamiestyje, Laisvės alėjoje ir net atokesnėse miesto vietose kalba daugelio kavinių padavėjai.
Prieš dvejus metus pažįstamas ukrainietis menininkas stebėjosi, kad susikalbėti Kauno senamiestyje su padavėjomis beviltiška: esą jos nesupranta nei rusiškai, nei angliškai. Ukrainietis stebėjosi – kaip čia yra, kad daugybę turistų sulaukiantis miestas užsisklendęs nuo kitų kultūrų, nepriima nei Rytų, nei Vakarų įtakų?
Tačiau ukrainietis klydo – viskas yra gerokai kitaip. Tuo vieną šios savaitės vakarą įsitikino apsimetę užsieniečiais „Laikinosios sostinės“ žurnalistai, įvairiose Kauno kavinėse angliškai ir rusiškai mėginę prakalbinti padavėjus.
Pirmoji maitinimo įstaiga, į kurią užsukome kaip angliškai kalbantys turistai, pačioje senamiesčio širdyje – Rotušės aikštėje įsikūrusi kavinė.
Prabilo iškraipyta kalba
Prie mūsų priėjo jaunas padavėjas ir lietuviškai pasisveikinęs ant stalo padėjo valgiaraščius. Kai į jį kreipėmės angliškai, jis gana netaisyklinga anglų kalba pasisveikino ir paklausė, ar ką nors pageidausime užsisakyti iš anksto.
Pasakėme, kad pavartysime lietuvių ir anglų kalbomis parengtą valgiaraštį. Jį nagrinėjant vėl priėjo tas pats padavėjas ir it šalto dušo sulaukė angliškų klausimų lavinos.
Susidomėję ant iešmo kepta kiauliena su daržovėmis paklausėme, kokios daržovės – šviežios ar virtos patiekiamos prie mėsos.
Nors iš karto klausimo vaikinas nesuprato, pakartojus dar kartą ir lėčiau, jis atsakė, kad daržovės yra šviežios.
Mėginome aiškintis ir apie kitus patiekalus, jų sudėtį, ar patiekalams ruošti naudojama šviežia, ar šaldyta mėsa. Padavėjas sunkokai, tačiau, galima sakyti, išlaikė egzaminą. Pagaliau išsirinkę užsisakėme po karštą patiekalą. Kol laukėme, padavėjas pasiūlė kavos. Jos neatsisakėme.
Nežinojo lietuviško alaus
Kitoje kavinėje angliškai mėginome labai smulkiai sužinoti daugelio salotų sudėtį, net klausėme, kokio riebumo majonezu gardinama mišrainė.
Jauna padavėja kalbėjo puikia anglų kalba ir net kartais nusišypsodavo, tačiau matėsi, kad apie maistą ji išmano labai mažai.
Darbuotoja vis bėgo į virtuvę klausti tai vieno, tai kito dalyko, o grįžusi stengėsi kuo smulkiau papasakoti apie patiekalus.
Paklausta, kokių salotų mums suvalgyti pasiūlytų, ji tik gūžtelėjo pečiais ir tepasakė: „I don’t know“ (Aš nežinau).
Paprašėme, kad ateitų kavinės salės administratorius. Priėjo jauna moteris, kuri angliškai kalbėjo kiek prasčiau, bet suprantamai. Ji pasiūlė mums salotų, kurių ir užsisakėme.
Trečioje kavinėje nutarėme pasidomėti alumi. Žiūrėdami į valgiaraštį padavėjos angliškai ėmėme klausinėti apie lietuvišką alų.
Nors mėginome valdytis ir nesijuokti, tačiau, kai padavėja belgiško ir vokiško alaus rūšis angliškai pristatė lietuviškomis, susilaikyti neprapliupus kvatoti buvo sunkoka.
Bandėme sakyti, kad norime paragauti ne užsienietiško, o lietuviško alaus. Tai padaryti pavyko po gana ilgo aiškinimo.
Lenkiškai – nė žodelio
Supratę, kad anglų kalba Kauno kavinių padavėjams – jokia problema, nutarėme apsimesti atvykėliais iš kaimyninės Lenkijos.
Juolab kad pastaruoju metu į Kauną atvyksta vis daugiau lenkų turistų.
Nors ir labai stengėmės, lenkų kalba nepavyko susikalbėti nė vienoje kavinėje. Kad ir ko mudu su fotografu kavinėse lenkiškai klausėme, padavėjai visur kartojo „Only English“.
Tačiau Kaune puikiai pavyko itališkai susikalbėti su picerijose dirbančiais italais.
Vieni jų pasitinka svečius prie durų ir patys sveikinasi italų kalba, kitur teko bendrauti su kitais maitinimo įstaigos darbuotojais.
Vienoje kavinėje padavėjai net pakvietė virtuvės šefą, kuris greičiausiai dėl netobulos mūsų italų kalbos iš karto suprato, kad esame jokie italai.
Tačiau maloniai su mumis pasisveikino, papasakojo apie picas ir jas iškepęs pats mums atnešė į stalą.
Vis kartojo tris žodžius
Atrodo, dar visai neseniai net lietuvybės puoselėjimu garsėjančiame Kaune beveik visose kavinėse būdavo galima rasti valgiaraštį rusų kalba, o rusiškai laisvai kalbėjo kone kiekvienas padavėjas.
Šiuo metu daugelyje kavinių prakalbęs rusiškai jautiesi tarsi būtum prabilęs kokia nors reta Šiaurės Afrikos genties tarme.
Apsimetę, kad esame rusakalbiai svečiai, vienoje kauniečių pamėgtoje senamiesčio lauko picerijoje sulaukėme išpūstų padavėjos akių.
Ji nesuprato nė vieno žodžio. Net nesugebėjo mums pasiūlyti prisėsti prie laisvo stalo, o kai apsisukome eiti, nesiruošė stabdyti.
„Rybo, miaso, hamburger.“ Tiek žodžių kitoje kauniečių ir užsienio turistų ne mažiau pamėgtoje kavinėje Kauno senamiestyje išvebleno padavėjas, kuris jo kolegų buvo pakviestas prie mūsų stalo, kaip mokantis rusų kalbą.
„Vi gavarite po ruski?“ (Ar kalbate rusiškai?) – paklausiau šio jaunuolio. Jis linktelėjo galvą, tačiau į klausimus, ką gali pasiūlyti pavalgyti, ar turi ši kavinė išskirtinį patiekalą, tik vartė lietuvišką valgiaraštį ir kelis kartus pakartojo „Rybo, miaso, hamburger“ („žuvis, mėsa, mėsainiai“).
Papasakoti apie alų jam taip pat nesisekė. Jis tik atvertė alkoholinių gėrimų valgiaraštį ir vesdamas pirštu klausė, ko pageidautume.
Kai mes ėmėme skėsčioti rankomis ir klausti, gal kas nors dar šioje kavinėje moka kalbėti rusiškai, jis pakraipė galvą ir ištarė angliškai „Sorry“.
Sulaukė piktų turistų skundų
Kauno turizmo informacijos centro ir konferencijų biuro direktorius Mindaugas Žiedelis tikino, jog daugelis į Kauną atvykstančių turistų moka angliškai, todėl jiems nekyla jokių problemų apgyvendinimo, maitinimo ar kitose aptarnavimo srityse.
„Yra turistų, kurie kalba tik rusiškai. Nebūtinai jie atvyksta tik iš Rusijos. Būna atkeliavusių iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos.
Esame sulaukę turistų skundų, kad aptarnavimo srityje Kaune jiems buvo sudėtinga surasti rusiškai kalbantį žmogų. Jaunimas šios kalbos nemoka“, – sakė M.Žiedelis.
Pastaruoju metu augant turistų skaičiui iš Lenkijos, Kauno turizmo puoselėtojai lenkams jų gimtąja kalba rengia lankstinukus, siūlo gidus, lenkų kalba vedančius ekskursijas.
„Aišku, kad lenkiškai kalbančių padavėjų Kauno kavinėse rasti sunku, bet dėl to problemų greičiausiai nekyla. Daugelis lenkų turistų kalba angliškai“, – sakė M.Žiedelis.
Daugiausia turistų – iš Rusijos
Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius Kauno TIC ir jo padaliniuose apsilankė 27 tūkst. 125 lankytojų, iš jų – 12 tūkst. 596 iš užsienio.
Turistų iš Rusijos – 2 tūkst. 133, Vokietijos – 1 tūkst. 788, Lenkijos – 1 tūkst. 341, Ispanijos – 982, Prancūzijos – 979, Jungtinės Karalystės – 869, Latvijos – 677, Japonijos – 631, Kinijos – 453, Italijos – 417. Taip pat atvyko užsieniečių iš kitų šalių.
Labiausiai turistai domisi galimybe paplaukioti laivais, pavažinėti dviračiais, apsilankyti išskirtiniuose renginiuose – Pažaislio muzikos festivalyje, Hanzos dienose, Aviacijos šventėje, „Bike Show Millenium“, krepšinio varžybose, „Dizaino“ savaitės renginiuose, muziejuose, ekskursijose.
Sulaukiama turistų, ieškančių savo giminės šaknų – vietų, kuriose gyveno jų seneliai, tėvai, galimybės archyvuose rasti seną fotografiją ar įrašą, kad čia gyveno konkretus ieškomas asmuo. Pavyzdžiui, viena viešnia iš Brazilijos atvyko aplankyti ir nusifotografuoti Kauno vietas, kuriose gyveno, dirbo, pramogavo jos tėvas.
Sulaukiama prašymų papildyti turimas kolekcijas Kauno suvenyriniais raktų pakabukais, atvirukais, kalendoriais, ženkliukais, magnetais, žemėlapiais. Prieš krepšinio čempionatą dažnai tenka įrodinėti, kodėl Kaunas taip dievina krepšinį – taigi po padidinamuoju stiklu atsiduria tokie objektai kaip Sporto muziejus, Sporto halė, „Žalgirio“ arena, net Arvydo Sabonio namas.