Taip atsirado terminas „atpirkimo ožys“. Ką ten terminas – reiškinys, be kurio negalėtume nė žingsnio žengti. Priemonė, kuri patogiai sąmonės būsenai gal net naudingesnė nei pačių nuodėmių nebuvimas. Nes visuomet reikia, kad dėl visų tyčia ir netyčia padarytų nuodėmių būtų kaltas kas nors kitas. Pačiam būti kaltam neįdomu, o kartais, pripažinkime, tai netgi slegia.
Todėl ypač nuostabu, kai žmonės ima ir savo noru atsisako tokio atpirkimo ožio. Ir ne šiaip išsiunčia jį klaidžioti po dykvietes su kolektyvine nuodėmių našta, bet apskritai pareiškia: viskas, tokio pobūdžio ožkininkystei galas.
Tokia nuostaba nesiliauja kilnoti antakius jau kelintą dieną bandant suvirškinti „Brexit“ rezultatus. Nėra prasmės šimtąjį kartą poteriauti, kad Europos Sąjunga, kitaip, nei norisi galvoti sąmokslo teorijomis mintantiems vienaląsčiams, nebuvo sugalvota kaip klastingas planas atimti iš laisvų ir išdidžių tautų suverenumą.
Tiesiog šiek tiek šviesesni protai nuleido rankas matydami, kaip tos laisvos ir išdidžios tautos kiekvieno vidaus kluptelėjimo proga iškart puola prie išorės sienų ir ima dalyti špygas kaimynams. Bedalydamos pumpuoja bicepsus, prisiperka ginklų ir ima svajoti apie vieną kitą papildomą kilometrą, kuris iškart išspręsiąs visas vidaus problemas.
Dar gali suprasti, kad tokio nervingo sambūvio ilgesiu dega pavieniai žmonės didesnėse šalyse. Išties tiems, kurie matuoja valstybes kilometrais, o tautas – kilogramais, visuomet paguodą suteikia aplinkybė, kad tiek ploto, tiek svorio matavimo vienetų prikaupę daugiau. Vadinasi, tikrą apsikumščiavimą laimėtų.
Kai apie tokį sugrįžimą ir pirmykštę kovą dėl išgyvenimo ima svaigti mažos tautos atstovai, pirštu sukalioti ties smilkiniu nepakanka. Reikia prie smilkinio dėti termometrą, kompresą, o gal net mikroskopą – ieškoti tos skylės, pro kurią išgaravo paskutiniai proto likučiai.
Deja, iš istorijos nepasimokantis nacionalizmas gyvas ne tik didžiosiose nacijose, bet ir tose, kurios per praėjusį šimtmetį galėjo kolektyviškai persikelti į anapilį.
Laimei, kai du pasaulinius karus savo kailiu patyręs Europos žemynas kažkelintą kartą žvelgė į dykromis virtusius tuos kvadratinius kilometrus, atsirado žmonių, kurie suvokė: tradiciniai metodai nebeveikia. Reikia ko nors kardinaliai naujo – tokio, kas sugebėtų visus įmanomus nacionalinių bicepsų demonstravimus paversti nuobodžiomis ir ūkiškomis derybomis, supinant šalių tarpusavio priklausomybes ir kuo aiškiau greta nacionalinės tapatybės ugdant regioninę ir europinę.
Greta šio pamažėl atsirado ir kitas, mažiau planuotas rezultatas. Briuselis – kaip vaikiškų pasakų siaubas baubas. Ant jo buvo galima suversti visus kėglius dėl standartizuotos agurkų ir bananų formos, jam buvo galima priskirti visas įmanomas kvailybes.
Kitaip tariant, tai buvo idealus atpirkimo ožys. Toks gailiai mekenantis, kai jam velėja šonus. Niekada nesibadantis, nes tokio mandato jam niekas nesuteikė. Ir pagaliau su išties galinga nuodėmių ir kvailybių krovos galia, nes jeigu ES būtų kalta dėl bent šimtadalio tų pragariškų kliaučių, kurios jai priskiriamos, reikėtų nukelti kepurę ir pripažinti ją pačia įtakingiausia kada nors egzistavusia pasaulio kontora.
Todėl ir stebina, kad britai taip savanoriškai, tegul ir karštosiomis, bet išmetė į dykynę savo vienatinį atpirkimo ožį.
Nepagalvodami, kad kai reikalai pasisuks kreivai, o jie tikrai pasisuks, kai vis labiau ims aiškėti, kad gyvenimas – tai ne tik rožės, bet ir usnys, ant kokio gyvūno tada bus kariamos savos ir svetimos nuodėmės?
Teks ant trijų liūtų jas kloti. Ir apmaudžiai suvokti, kad gebėjimas prisidirbti lygioje vietoje nėra ES monopolizuota žmogiškoji savybė. Ji absoliučiai universali ir su jokiais referendumais nuo to nepabėgsi.