Kovo 11-toji širdyje – giliai ir tvirtai. Ten išsaugotas laikas, atsiminimai, tikras gyvenimas. Tavo paties jaunystė, nuodėmės ir pasiryžimai. Viltys, nemigo naktys ir asmeninis veikimas, kas bus – tas bus. Tai – gyvoji tikrovė.
Vasario 16-ji – lygiai tas pats. Tik senelių atminty, gyvenime ir veikime. Bet lygiai tas pats. Kai darė, kas visiems svarbu, nežinodami, kaip baigsis. Nes negalėjo nedaryti. Ir kas bus – tas bus.
O su liepos 6-ja problemos. Įvykis, kurio vos ne aštuonis šimtmečius niekas nešventė ir net nežinojo, kada tai atsitiko. Ir tiksliai iki šiol nežino, ar tai tikslu. Bet logikos būdu pora mokslingų galvų patikslino, kaip ir kada turėjo atsitikti. Ir valdžia nutarė švęsti, nes taip dabar prireikė.
Mąstymas sako – gavo Mindaugas karūną, suvienijo žemes ir valstybingumui tai buvo svarbu. Nors žemės ir iki Mindaugo buvo beveik suvienytos, tik vyko mirtinos grumtynės dėl sosto. Ir to karūnavimo beveik niekas Europoje nepastebėjo, o sekantis popiežius net ir neprisiminė. Neaišku net kur tas karūnavimas vyko. Bet tai buvo savotiškas pripažinimas ir simbolinis priėmimas į katalikišką viduramžių Europos Sąjungą.
Abejonė atsako, kad Mindaugui Lietuva kaip valstybė nelabai rūpėjo. Tuo labiau jos žmonės, tautinis ir kultūrinis identitetas – tada iš viso niekas nežinojo, ką tie žodžiai reiškia, nes tų žodžių nebuvo. Lietuva valdovui buvo asmeniškai pavaldi teritorija, mokanti duoklę, paklūstanti, tiekianti pašarą ir karius.
Panašiai taip šiuolaikiniams reketininkams rūpi kontroliuojamos apylinkės ir mokančios duokles krautuvės. Ankstyvasis feodalizmas ir valstybingumo atsiradimas primityviu lygiu beveik visiškai atkartotas mafijos istorijoje. Tiesiog taip buvo.
Mąstymas supranta, kad atsirandančios Europos valstybės istorijai tai buvo reikšminga. Kad kitaip elgtis tame kontekste vargu ar buvo įmanoma. Ir mes patys būtume taip darę ir gyvenę.
Bet abejonė nepriima to savo žemių ir žmonių užrašymo svetimiesiems, nors tu ką. Tų apsimetėliškų apsikrikštijimų ir atsimetimų. Apgavysčių ir žodžio nesilaikymo dėl momentinės naudos. Kai valdovas klaupiasi, bučiuoja kryžių ir prisiekia, o po to ramiai sulaužo duotą žodį ir visus Dekalogo įsakymus.
Ką bekalbėti apie tai, kada mirus žmonai jėga pasiimi atvykusią į laidotuves jos seserį, kaip kokią sekso lėlę. Ir imi su ja prievarta gyventi. O po to gėdinga mirtis nuo pažeminto vyro rankos. Aš irgi lygiai taip pat būčiau jį nudėjęs, kaip ir kiekvienas vyras, jei jis vyras.
Mąstymas sako, kad valstybei Mindaugo karūnavimas tuo momentu buvo reikalingas ir pravartus. Bet abejonė atsako, kad tai buvo tik politiniai mainai už apsimestinį krikštą ir naudingą paveidmainiavimą. Sutartis, kurią jau pasirašydamas žinai, kad sulaužysi, kai tik prireiks. Ir kas gali priversti tuo žavėtis ir didžiuotis?
Protas. Nes reikia suprasti, kad visa Europa tada taip gyveno. Ir visos valstybės taip prasidėjo. Ir praktiškai nieko kito neveikė, tik viena kitą apgaudinėjo, kariavo, atsistatinėjo, laižėsi tarp karų ir ruošėsi sekantiems. Ir kad kitaip negalėjo būti.
Tame žiauriame ir negailestingame tikrovės pasaulyje kūrėsi tautos. Ir silpniesiems ten vietos nebuvo. Likusių be savo namų laukė prūsų likimas. Ir niekas tada per daug nelaužė galvos dėl politinės ir žmogiškos moralės – tai tik šiuolaikinių dramatinių poetų išmislas, kad mums gražiau būtų.
Pasirinkimus tada lėmė negailestinga įvykių eiga ir jų nebuvo daug. Galėjai pasielgti taip, kaip galėjai, nes kitas variantas dažniausiai buvo pralaimėjimas ir mirtis. Ir turėjai veikti taip, kad laimėtum ir išgyventum.
Taip, tai buvo žmonės iš kūno ir kraujo. Nuodėmingi, negailestingi, draskomi aistrų ir pavydo. Pridarę daug neteisybių, sukėlę nelaimių ir pralieję marias kraujo. Bet ar mes geresni ir kitokie, kad galėtume juos teisti? Ar mažiau esam pridirbę ir prisidirbę, ar netrokštam valdžios, galios ir turtų?
Tie žmonės statė mūsų namus. Ir pasiekė pirmųjų pergalių. Ir protas sako, kad Mindaugo karūnavimo dieną, net jei tiksliai nežinom jos datos, reikia atsiminti ir švęsti. Kaip švenčiame šeimos šventes, nors patys toli gražu nesame šventieji.
Tik ko tikrai nereikia – tai romantiško, skysto pirsčiojimo kalbant apie praeitį, piemenėlių pastoralių, Heraklio žygių patetikos ir kito aukštojo melo. Duodu dantį – Mindaugas tik nusijuoktų iš tokios daugelio mūsų politikų šventinių pliurpalų patetikos.
Prisiminkime juos tokius, kokie buvo iš tikrųjų, kiek tai įmanoma žinoti ir nujausti širdimi. Žiaurius, klystančius, mylinčius ir negailinčius nei savęs, nei kitų. Nes ir patys esame tokie patys. Ir nežinom, ar neprireiks ir mums veikti taip, kad laimėtume ir išgyventume.
