Klestelėdamas ant tilto „Audi Q2“ trumpam užėmė vieno „balvonų“ vietą. Ir prasidėjo. „Tai pasityčiojimas“, „kaip dar apdergsime Žaliąjį tiltą“, „kur žiūri Vilniaus valdžia“, – sklido iš visų pusių.
Štai nuo paskutinio pasipiktinimo šūksnio ir pradėkime. Sostinės valdžia nežiūri į priekį, nekuria pribloškiamų idėjų ir apskritai neturi įdomių sumanymų. Kaip pensininkas krapšto nuo sovietmečio išsaugotą piniginę ir galvoja, kaip dar sutaupyti kruopoms.
Juk prabėgo jau metai, kai nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos sovietinės skulptūros. Iš pradžių valdžia dar žadėjo, kad ką nors sugalvos, kas tiktų jų vietoje, bet paskui nutilo. Taip ir liko vietoj „balvonų“ gėlių vazonai.
Verslininkai greitai sugalvojo, kad Žaliojo tilto skulptūrų postamentai – puiki vieta uždirbti. Ir jie neprašovė – apie naująjį miesto visureigį kalba visi. Nereikėjo kišti pinigų jam pristatyti – užteko susimokėti už leidimą užkelti automobilį ant tilto.
Kartu „Audi“ atstovai dar pasamprotavo, kad apie kiekvieną miestą pasakoja jo simboliai, o Žaliasis tiltas ilgą laiką buvo svetimos nuotaikos simbolis.
Jų žodžiais, po plačiai visuomenėje nuskambėjusių sovietinių skulptūrų nukėlimo Žaliasis tiltas buvo lyg tuščia scena, ant kurios kiekvienas galėjo įsivaizduoti savo miesto simbolį. Taip, kiekvienas, tik ne valdžia, kuriai vietoj skulptūrų pakako gėlių vazonų.
Tad verslininkams užteko drąsos automobilį pavadinti miesto simboliu ir pridurti, kad jis bus įamžintas tūkstančiuose asmenukių ir nuotraukų, o į valdžią lėkė kritikos strėlės ne tik dėl to, kad per metus nuo skulptūrų nukėlimo nieko nenuveikė, bet ir už tai, kad leido ant tilto pastatyti visureigį. Taigi pralaimėta net du kartus.
Per metus nesugalvota ir kaip panaudoti Žaliojo tilto skulptūras. Vėlgi atmetus visus jų priešininkų ir šalininkų argumentus, reikia pripažinti, kad tai buvo miesto svečių viena iš labiausiai lankomų vietų, liudijančių mūsų skaudžią praeitį.
Skulptūros, suvyniotos į juodą polietileno plėvelę, dūlėja gatves prižiūrinčios įmonės kieme. Kad tik niekas jų nepamatytų, nenusifotografuotų. Kaip pasakytų močiutė, „čėdija“.
Tik valdžia nepasakytų, kam saugo skulptūras patvoryje, nes taip pat neturi idėjų. Nekviečia į pagalbą ir architektų, menininkų, kurie patartų, kokius projektus, instaliacijas galima parengti, kad visas pasaulis aiktelėtų išvydęs skulptūras kitoje šviesoje.
Tad lieka tikėtis, kad bent ryškiai geltonas visureigis atvers valdžiai akis, parodys, kad mieste yra kitokių spalvų. Ne tik pilkas šaligatvis ir juodas asfaltas, kurį, žinoma, taip pat reikia lopyti.
