Jie vaizdingose vietose poilsiauja bei mokosi protėvių kalbos. Atvykusi aplankyti jaunųjų stovyklautojų išvydau daugybę draugiškai nusiteikusių smalsių veidų. Vaikai po pamokų ir renginio jau buvo išsiskirstę po savo kambarius, tik vienas kitas vis dar vaikštinėjo po prieškambarį.
Trečiadienį stovykloje apsilankė Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Ji vaikams įteikė pažymėjimus, patvirtinančius, kad jie mokėsi lietuvių kalbos.
Atvykėliai ir gyvena, ir mokosi Alantos technologijos ir verslo mokykloje. Pastatas nenaujas, tačiau renovuotas ir jaukus. Vaikai įsikūrę tvarkinguose, niekuo neišsiskiriančiuose kambariuose. Gyvena po tris. Paklausti, kaip sekasi vienbalsiai tvirtino, kad sąlygos – puikios.
Į dviejų savaičių trukmės stovyklą atvyko 31 lietuvių kilmės vaikų ir jaunuolių iš Sankt-Peterburgo, Maskvos, Petrozavodsko, Ulan-Udės lietuvių bendruomenių ir lituanistinių mokyklų. Ir nors tokia stovykla vyksta tik ketvirtą kartą, kai kurie vaikai čia lankosi jau trečius metus iš eilės.
Lietuvių kalbos vaikus mokanti Jolita Bukėnienė sakė, kad vaikams čia patinka ir grįžti jie nori visada, tačiau galimybės ne visada leidžia.
„Jie atvažiavę iš visos Rusijos. Kai kurie jų įveikė ir po 10 tūkst. kilometrų. Vaikai patriotiški, pasakoja, kad gimtinėje keliasi vidury nakties ir važiuoja į bendruomenes, kad per Mindaugo karūnavimo dieną sugiedotų himną su visa Lietuva“, – džiaugėsi J.Bukėnienė.
Dauguma vaikų, esančių stovykloje, turi lietuviškas šaknis. Tačiau kai kurie atsiveža ir draugų rusų. Visi vaikai nori mokytis lietuvių kalbos ir tuo labai didžiuojasi.
Išmoksta negirdėtą istoriją
Imlūs vaikai mokosi visko – lietuvių kalbos, dainų, šokių, tradicinių patiekalų gamybos, susipažįsta su mūsų šalies kultūra ir etnokultūra, dalyvauja kultūrinėse pažintinėse išvykose į žymias Lietuvos vietas. Stovykloje vyksta ir Lietuvos istorijos, geografijos pamokos.
Stovyklą organizuoja ir finansuoja Švietimo ir mokslo ministerija ir kvietimus išsiuntinėja lietuvių bendruomenėms visoje Rusijoje.
„Bendruomenės nyksta, bet didžiuojasi savo lietuviškumu. Vaikai labai didžiuojasi, kad yra lietuviai. Tai jų senelių suformuotas supratimas, jų tėvynė yra čia“, – kalbėjo su vaikais daugiausiai laiko praleidžianti J.Bukėnienė.
Juk lietuvių kalbos pamokos vyksta iki pietų, vėliau – kiti užsiėmimai.
„Mokosi noriai, jiems nesvarbu koks oras – ateina iš pat ryto pasiruošę ir nusiteikę. Visi pradėjo mokytis nuo nulio, tad tiesiog siurbia informaciją. Įdomu jiems ir istorija, nes tikrosios žinios jų ribotos, daug kas jiems yra naujiena. Sunkiausia jiems su lietuviškomis raidėmis, nosinėmis“, – pasakojo pedagogė.
Tam, kad vaikai nepamirštų, ką išmoko ir tęstų procesą, jiems duota daug medžiagos, žodynų, nuorodų. Vaikai juos parsiveš į Rusija, pasidalins su bendruomene ir taip skatins lietuvybę.
Atrado ir giminių
Beje, jauniausiai stovyklautojai tik septyneri, o vyriausiai – net 70 metų. Jos vardas Genutė. Atvyko iš Sibiro su anūke, kad pastaroji išmoktų skaityti, rašyti ir kalbėti lietuviškai. Pati Genutė, nors į Lietuvą ir atvyko pirmąjį kartą, lietuviškai kalba iš tiesų puikiai ir visą girdimą akcentą nustelbia didžiulis entuziazmas.
„Gimiau Sibire ir niekada Lietuvoje dar nebuvau. Mokausi kartu su vaikais, man sekasi geriau, jau turiu pradmenis, kalbu“, – įspūdžiais dalijasi moteris, kurios seneliai buvo ištremti iš Lietuvos.
Visgi savo šaknų ji nepamiršo, palaikė kontaktą su savo teta telefonu ar laiškais, o atvykusi į Lietuvą susitiko ne tik su teta, bet ir kitais giminaičiais.
„Kai atvažiavau į stovyklą, atradau savo gimines, susipažinau su jais, jie priėmė labai šiltai. Lietuvoje man labai patinka, čia tokia graži gamta, daug žalumos. Nežinau ar važiuosiu kitais metais, juk man jau tiek metų, o anūkei čia tikrai patinka“, – pasakojo 70-metė Genutė.
Moteris neslepia, jai kraustytis į Lietuvą jau per vėlu, tačiau tokios galimybės ji neatmeta kalbėdama apie savo anūkus.
Vaikus sužavėjo Vilnius
Dešimtmetis Eugenijus pasakoja, kad vykti į stovyklą jam pasiūlė mama.
„Man čia viskas patinka, ypač maudytis, žaisti futbolą. Lietuvių kalbą puikiai sekasi mokytis, nelabai sunku, rusų kalba sunkesnė. Sunkiausios buvo lietuviškos raidės. Daugiausiai įspūdžių paliko Gedimino pilis, dar buvome „Akropolyje“, žaidžiau aikštelėje“, – šiek tiek nerimaudamas, trumpais sakiniais pasakojo berniukas.
O štai penkiolikmetis Savelijus stovykloje – jau antrą kartą.
„Man čia patinka gamta, tai, kad daug lietaus. Bet lietuvių kalbą mokytis sekasi sunkiai. Patiko istorijos ir geografijos pamokos, bet jos tokios pačios, kaip pernai, tad viską žinojau“, – pasakojo vaikinas, kuriam iš lietuviškos virtuvės labiausiai įstrigo šaltibarščiai ir spurgos.
Cepelinų vaikai neragavo, tačiau dėl to nesigaili. Jiems cepelinai – egzotika, kurios visai nesinori ragauti.
Jaunajam Petrui daugiausiai įspūdžių paliko išvyka į Vilnių.
„Vilnius taip patiko, labiausiai iš visų kelionių. Nežinau ar dar važiuosiu į šią stovyklą, lietuvių kalbą mokytis sekėsi sunkiai. Labiausiai man patiko istorijos pamokos, norėjau išmokti šalies istoriją, nes mano senelis lietuvis“, – pasidalino berniukas, kuris jau visai neblogai kalba lietuviškai.
