Šių metų birželio 28 d. priimtas Išmokų vaikams įstatymo pakeitimas, įsigaliosiantis nuo kitų metų sausio 1 dienos, numato kasmėnesinę išmoką auginančiam vaiką vienam iš tėvų (ar turimam vieninteliam iš tėvų), įtėvių ar vaiko globėjui, jeigu jis studijuoja (studijavo) doktorantūroje ar medicinos rezidentūroje, iki jam sukaks 30 metų (įskaitant ir akademinių atostogų dėl nėštumo laikotarpį), ir jeigu jis pagal ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturi teisės gauti vaiko priežiūros išmokos.
Tai reiškia, jog auginančiam vaiką vienam iš vaiko tėvų mokslo ar studijų laikotarpiu nuo vaiko gimimo dienos iki vaikui sukaks vieneri metai bus skiriama 4 bazinių socialinių išmokų dydžio išmoka – 152 Eur per mėnesį.
Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto dekano prof. Tomo Davulio teigimu, į nepalankią situaciją patenka ir todėl, kad jų santykiai su universitetu nelaikomi darbo santykiais, tad jie nėra draudžiami. Vis dėlto problemą bandyta spręsti ir socialinio modelio kūrimo metu.
„Vyresnieji doktorantai pasijusdavo tam tikruose spąstuose – jų santykiai su universitetu nelaikomi darbo santykiais, todėl jie nėra draudžiami kai kuriomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis. Kita vertus, jie taip pat patenka į pažeidžiamą padėtį, nes tiek ir doktorantūroje, tiek ir tik pabaigus doktorantūrą, bet neišdirbus vienerių metų, neįgyjama teisė į motinystės ar tėvystės pašalpą.
Socialinio modelio kūrimo metu buvo bandoma spręsti šią problemą, tačiau ne per valstybinio socialinio draudimo sistemą draudžiant šiuos doktorantus valstybės lėšomis, o per esamus socialinės paramos mechanizmus“ – sakė prof. T. Davulis.
Iki šiol egzistavusi sistema numatė, kad doktorantai, neturintys darbo stažo ir susilaukę vaikų patekdavo į nepavydėtiną padėtį – nesant socialinių garantijų potencialūs doktorantai nesirinkdavo trečiosios studijų pakopos arba rinkdavosi ją kitose šalyse bei dirbo papildomus darbus, nesusijusius su atliekamais moksliniais tyrimais, nesiryždavo auginti vaikų bijodami prarasti doktoranto stipendiją.
