Kaip elgiasi valstybė, kai jos žemėje prisodina tujų, gyvatvorių, krūmų ir cukinijų? Vienuolika metų tupinėja aplink sodintojus ir niekaip nesiryžta išrauti ir iškirsti neteisėtai pasodintų želdynų.
Vadinasi, valstybė – prasta savo turto šeimininkė? Prisiminus šią savaitę plačiai nuskambėjusią Žvėryno istoriją, galima taip drąsiai galvoti.
Nuo 2005-ųjų Žvėryno bendruomenė kelia triukšmą dėl užgrobtų Neries pakrančių, ketverius metus dėl to vyksta teisminiai ginčai, nors problemą galima išspręsti labai paprastai – iškirsti tujas ir išrauti gyvatvores, trukdančias prieiti prie užgrobtos valstybės žemės.
O tada tegu bylinėjasi žemgrobiai su savivaldybe. Aišku, jeigu dar turėtų noro.
Miesto vyriausiasis architektas M.Pakalnis neslėpė, kad panašiai elgiamasi, kai tiesiant kelius tenka visuomenės poreikiams paimti privatiems asmenims priklausančią žemę.
Galima sakyti, kad ji tiesiog atimama, tiesiamas kelias, o buvę savininkai gali bylinėtis, kelti reikalavimus dėl kompensacijų.
Bet Žvėryne yra kitaip. Valstybė nepajėgia atsiimti to, kas jai teisėtai priklauso.
Ieškoti kaltų taip pat neverta. Esą nėra vienos institucijos, kuri kontroliuotų, ar teisingai naudojama valstybės žemė.
Tai turėtų daryti ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, jeigu užgrobtoje žemėje atsiranda statinių.
Žvėryne privirtą košę tenka srėbti savivaldybei. Kažin ar ji būtų pradėjusi judinti žemgrobius, jeigu užgrobtos žemės nereikėtų pėsčiųjų ir dviračių takui tiesti.
Taip ir būtų trijų prabangių namų savininkai šeimininkavę jiems nepriklausančiose valdose, plotu prilygstančiose Lukiškių aikštei.
Lyg pateisindamas gerokai savo valdas išplėtusius Žvėryno gyventojus, M.Pakalnis dėsto apie paprotinę teisę. Esą nuo seno žmonės tais valstybės žemės sklypais kaip nuosavais naudojosi, kažkada tujomis ir gyvatvorėmis apsodino ir niekam tai nekliuvo.
Tujomis ir gyvatvorėmis apsodinta užgrobta žemė Neries pakrantėje – dar vienas nusižengimas. Bet apie jį savivaldybės atstovai net neužsimena.
Juk želdiniai pasodinti be leidimo. Vadinasi, juos iškirsti ir išrauti neturėtų kilti problemų. Deja, taip tik atrodo.
Bėda, kad be leidimo pasodintą medį ne tik Vilniuje labai sunku nukirsti. Tam, pasirodo, reikia leidimo.
Tačiau kas trukdo savivaldybei suskaičiuoti visas tas sužėlusias tujas ir tą leidimą joms kirsti suteikti? Vėl klausimas be atsakymo.
Tad sostinės vadovų pasiteiravus, kada užgrobtos žemės nebeslėps tujų siena, šie neryžtingai atsako, kad galbūt kitąmet, kai bus pradėtas tiesti pėsčiųjų ir dviračių takas.
O jeigu bylinėjimasis su vilniečiais, neketinančiais lengvai skirtis su užgrobta žeme, užtruks? Tada bus galima kitur ieškoti kaltininkų dėl to, kad tujos vis dar žaliuoja.
„Sostinė“
