Su kitais dviem koalicijos partneriais – blogiau. Naujas „darbiečių“
kapitonas iš tolimojo plaukiojimo Europarlamente nebegrįžo, ir, atrodo,
partija į Seimą brausis apgraibomis. O „tvarkiečiai“ prarado beveik
visus partijos augintinius. Ak, nedėkingieji. Ką gero nuveikė ši
koalicija?
Konservatorių ir liberalų valdymo laikotarpis ne dėl jų kaltės buvo
niūrus. Pirmąkart išdaužyti Seimo langai, diržų veržimo ir taupymo
vajai. Taupymo modelis ES narių buvo įvertintas teigiamai, nors dabar
jau pasigirsta ir rimtos kritikos. Žvelgiant plačiau, ano meto krizė dar
nėra pasibaigusi ir dar nežinia, ar tai neturėjo įtakos „Brexit“.
Ateityje yra daug nežinomybės, tai patvirtina visiškai priešingos
ekonominės prognozės. Politinis stabilumas, į susitarimus esminiais
klausimais linkusios partijos yra būtina sąlyga valstybei kritinėmis
aplinkybėmis neįsiūbuoti valties.
Dabartinė koalicija po rinkimų kritikavo buvusią valdžią, bet savo
veikloje daugeliu atvejų nuo buvusiųjų politikos per daug nenutolo ir
palaikė pozityvią psichologinę atmosferą.
Daug kam netikėtai socialdemokratai įniko stiprinti šalies gynybą,
nelabai ginčydamiesi grąžino šauktinių sistemą. Ekonomikoje stebuklų ir
negalėjo įvykti, bet nebuvo justi ir ypatingo nuopuolio. Nors 22 proc.
gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, optimistiškai negali
nuteikti. Kaip ir tuštėjanti Lietuva ar vieno miesto politika.
Apie emigraciją socialdemokratai labai garsiai kalbėjo valdant
konservatoriams, bet patys nė per milimetrą nepasistūmėjo į priekį
sprendžiant šią problemą. Kaip buvo, taip ir liko už dėmesio borto
kultūros politika. Teigiamas valdančiųjų žingsnis – modernizuoti darbo
santykius. Tegu ir su ginčytinomis pozicijomis.
Bet kuriuo atveju pastarasis darbas nenusipelnė kategoriško neigiamo
prezidentės vertinimo. Vis dėlto tokie žodžiai, kokius sau leido
ištarti D.Grybauskaitė koalicijos adresu, yra nepriimtini demokratinėje
valstybėje.
Tai dar kartą patvirtina, jog prezidento institucija Lietuvoje turi daug
ydų, valstybės vadovas neturi opozicijos ir žino: kad ir ką pasakytų,
niekas rimtu lygiu nepaprieštaraus. Tai akivaizdus piktnaudžiavimas
savo padėtimi.
Beje, jeigu R.Paksas ką nors panašaus būtų pasakęs, jį būtų nešte išnešę
iš Prezidentūros dar iki apkaltos. D.Grybauskaitė jaučiasi visiškai
nebaudžiama.
Lygiai tokia pat teisėsaugos institucijų situacija. Drąsiai galima
sakyti – Seimas teisėsaugos kontrolės srityje visiškai apsileido.
Artėjant rinkimams su partijomis ir jų lyderiais teisėsauga gali daryti
ką nori.
Visos rezonansinės bylos po ilgo „tyrimo“ kažkodėl išnyra būtent prieš
rinkimus. Ne be pagrindo visuomenėje juokaujama: kuo mažiau dienų iki
rinkimų, tuo dažniau teisėsauga pas ką nors iš partijų vaikšto. Po šių
rinkimų reikėtų pradėti viešai diskutuoti dėl Prezidentūros etiketo ir
politikų orumo.
Ką per ketverius metus nuveikė opozicija? Visuomenei – nieko
reikšmingo. Priekabiavo prie kokio nors menkaverčio Vyriausybės
sprendimo, ne vietoj išdygusio dvarelio ar maudynių Druskininkuose.
Principingas Liberalų sąjūdis, niekada nepraleidęs progos pamoralizuoti,
pats paslydo ir tėškėsi į purvą.
Kita vertus, kyla vėl tas pats politikų orumo klausimas. Kodėl
triukšmingai pradėtą bylą E.Masiuliui staiga ištiko mirtina tyla? Kada
bus, jeigu bus, teismas? Po metų, dvejų, penkerių? Ar tai jau
nebesvarbu? Gavai į... ir tylėk.
Grįžtant prie opozicijos, iki šiol neaišku, kas tai yra. Paprastai
opozicija kritiškai vertina užsienio, vidaus ir visokias kitokias
politikas. Konservatoriai palaiko prezidentę, kuri taip pat yra
atsakinga už viską, kas vyksta valstybėje.
Bet konservatoriai kartu su prezidente kritikuoja tik valdančiąją
koaliciją. Kyla natūralus klausimas, ar tai opozicija, ar šizofrenija.
Tačiau Lietuvos politinis elitas tokių klausimų nebesvarsto.
Opozicijoje vyrauja įsitikinimas, kad net visiškai nieko neveikiant
švytuoklė per kitus rinkimus vis tiek užneš į valdžią.
Vis dėlto švytuoklės drauge su tradiciniais ir gerai veikusiais rinkimų
mechanizmais irgi genda. Išsižioję stebime, kas vyksta JAV. Visos
prieš metus girdėtos prognozės dūžta į šipulius. Nebeveikia jokie
sveiko proto argumentai.
Kai D.Trumpas pasirodė politinėje arenoje, niekas nė nesapnavo
dabartinės situacijos. Prisimenu paniekinamą Lietuvos politologų ir
politikų rankų mosavimą D.Trumpo adresu. O dabar jau pradedama sukti
galvą, kaip reikės elgtis, kai jis taps prezidentu. O gal ir netaps?
Bet ir laimėjus H.Clinton jau bus kita situacija. Atsitiko tai, ko
anksčiau net kaip prielaidos nekėlėme. Amerikoje yra ir kitoks,
neigiamas, anaiptol ne marginalinis, požiūris ir į NATO, ir į Rusiją, ir
į JAV santykius su ES.
Iki šiol mūsų valstybė, partijos, koalicijos gyveno santykinai ramiai,
tikėdamos, kad iš esmės jau niekas nebesikeis. Keisis. Ir labai
sparčiai.
Pribloškiantis pavyzdys – Rusijos ir Turkijos pastarojo pusmečio
santykiai. Dar vakar, regis, karas, o šiandien jau glėbesčiuojasi.
Prisimenu vieno politiko frazę įstojus į ES ir NATO: viskas, tai jau
amžiams. Kažin.