Be to, skandalas tęsiasi, nežiūrint didelių pastangų ir parodyto išradingumo jį gesinti, kaskart su naujais paūmėjimais, tad ne vienam gali kilti mintis, kad be aukštesniųjų jėgų įsikišimo kažin ar buvo apsieita sukuriant dramatišką istoriją lygioje vietoje.
Tačiau P.Gražulio keliama versija, kad jam, eskaluodama tokį skandalą, keršija Prezidentūra ar net pati D.Grybauskaitė už kritinius pasisakymus, menkai yra tikėtina dėl paties Seimo nario mažareikšmingumo šalies politikos peizaže. D.Grybauskaitė, kaip atrodo, turi rimtesnių oponentų, tad kažin ar ji ryžtųsi eikvoti jėgas dėl Petro iš šitaip negražiai teptis rankas į žavingą juokdarį P.Gražulį.
Net jeigu manytume, kad D.Grybauskaitė nieko daugiau neveikia, o tik audžia keršto planus, sunku patikėti, kad ji, persisunkusi pykčiu, kaip kokia nesivaldanti boba kada nors ryžtųsi mušti publiką linksminantį klouną, tai būtų pernelyg drastiška net kaprizingajai Lietuvos prezidentei. Galop P.Gražulio keliama versija, kad Prezidentūra keršija jam žlugdydama bendrovės „Judex“ veiklą kertasi su Seimo nario patikimais, kad jį nesieja kokie nors rimtesni ryšiai su šia bendrove.
Kaip atrodo, P.Gražulio užmojai politikoje ir versle yra labai rimti ar net didingi, tačiau anas kartas nuo karto nevengia užsidėti juokdario kepuraitės, galimas daiktas, dėl to, kad patrauktų žmonių dėmesį, o, iš kitos pusės, šitaip bandytų apsidrausti, siekdamas amortizuoti galimus oponentų smūgius. P.Gražulio rimtumas yra labai paradoksalus, nes užsimojęs tapti labai įtakingu personažu valstybėje kartu jis kuria vaidmenį „nežiūrėkite į mane pernelyg rimtai“.
Kitaip tariant, ponas P.Gražulis yra tikras grąžulis, t. y. koketiškai besigręžiojanti aplink savo ašį asmenybė, kuri sugeba atgręžti kitų žmonių dėmesį drauge nusigręždama nuo jų interesų. Sunku būtų paneigti faktą, kad Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė kartas nuo karto žaidžia pavojingus savo galios įtvirtinimo žaidimus, įtraukdama į politinį vyksmą teisėsaugos institucijas, o ypač Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT).
Kyla daugiau ar mažiau pagrįstas įspūdis, kad teisėsaugos institucijos Lietuvoje yra pririštos ant prezidentės pamatuotos grandinės, tarkime, laikantis požiūrio, kad kaime šunys negali lakstyti visiškai palaidi. Galbūt yra net taip, kad kiekviena iš teisėsaugos institucijų čia turi savo autonomiją pagal grandinės ilgį, kurią pavydžiai gina, siekdama įtvirtinti savo orumą. Galimas daiktas, čia laikomasi tokios pasąmoninės nuostatos – jeigu grandinė visiškai neužsmaugia, dar leidžia kvėpuoti, ji yra saugumo ir orumo garantas. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį sužinojome iš šios istorijos yra tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos visiškai neturi humoro jausmo, nes P.Gražulio juokeliai apie kratos metu pavogtus pinigus iš kabineto ir apverstus namus, kiti išsidirbinėjimai liko nesuprasti forsuotu pavidalu. Kaip atrodo, nieko labiau netinkamo šioje situacijoje kaip juokdariškos P.Gražulio pozos (rusiška terminija tariant – jurodstvo) bendraujant su nesugebančiais iš principo suprasti tokių gražuliškų bajerių partneriais nebūtų įmanoma sugalvoti net ir siekiant specialiai pakenkti, tai iš tiesų primena bandymus užgesinti gaisrą nenuilstamai pilant žibalą į ugnį.
Kita vertus, šį moralą galima persakyti dar ir kitaip, kad neva nevalia erzinti net ir pririštų ant grandinės šunų, drauge pravartu būtų žinoti, jog šuo gali įkąsti ne tik įsiteikdamas šeimininkui, bet ir gindamas savo institucinį orumą.
Iš kitos pusės žiūrint, pabandykime įsivaizduoti tai, kaip bus nejuokinga, jeigu anksčiau ar vėliau išaiškės, kad teisėsaugos institucijos persistengė tiesiog nušluodamos nuo paviršiaus solidžią bendrovę.
Nereikia būti labai įžvalgiu, kad galėtum pastebėti, kad išplatinti gandai apie sveikatai pavojingai užterštus maisto produktus maisto produktus gaminančiai bendrovei yra ne mažiau pražūtingi nei bankui paskleista žinia apie neva artėjantį jo bankrotą, nemokumą ir nelikvidumą.
Galima neabejoti, kad niekur nesislapstantys, nesiruošiantys bėgti „Judex“ savininkai bet kuriuo atveju valstybei pareikš šimtamilijonines pretenzijas, savo ruožtu negali būti tikras, jog atsakingos teisėsaugos institucijos yra pasirengusios atremti kaltinimus dėl jų galimai piktavališko užsiangažavimo ar mažiausiai neatsakingo perskubėjimo. Ar nepaslys pati valstybė ant tų koldūnų su visu savo kilnojamuoju ir nekilnojamuoju inventoriumi?
Šitoje nelinksmoje istorijoje verčia kvatoti tik tai, kad įtakingi socialdemokratų partijos veikėjai dar bandė susikrauti politinį kapitalą, demonstruodami savo susirūpinimą žmonių sveikata ir gerove.
Vis tik socialdemokratų su žmogišku veidu įvaizdis po naujojo darbo kodekso priėmimo peripetijų žemiausių atlyginimų ir didžiausių pajamų disproporcijų Europos Sąjungos šalyje mažai ką gali įtikinti.
