„Aš ne Daunas, aš žmogus“ byloja visame mieste iškabinta socialinė reklama. Ir vis dėlto iš nuotraukos žvelgiantis žavus baltapūkis nepasiekė daugybės žmonių akių ir širdžių. Kone identiškai gražus it paveiksliukas berniukas dėl nepagrįstų pramogų centro darbuotojos baimių patyrė ir diskriminaciją, ir neetišką elgesį.
Iš pradžių mėginusi išvis neleisti vaikui važiuoti itin lengvai valdomu automobiliuku, po mamos nuostabos ir pasipiktinimo darbuotoja vis dėlto maloningai nusileido su sąlyga, kad su šiuo vaiku mama bus šalia visą pramogos laiką. Atbėgusį padėkoti mažylį moteris pasiuntė toli toli.
Žiauru. Skaudu. Taip. Nepateisinama? Kažin. Berniuko veido bruožai darbuotojai atrodė savaime suprantama priežastis, kodėl šis vaikas negali mėgautis laisvu ir savarankiški žaidimu, kodėl negalima jo laisvai leisti į kitų vaikų būrį. Ar ji žinojo, kas yra Downo sindromas? Ar turėjo supratimą apie diskriminaciją? Ar žinojo, kad jos poelgis vienareikšmiškai buvo diskriminacijos atvejis? Spėju, kad ne.
Spėju, kad, kaip ir didelė dalis mūsų visuomenės, ji nežinojo, kad šį sindromą turintys vaikai yra labai skirtingi, kai kurie jų turi žymų protinį atsilikimą, bet nemaža dalis puikiausiai savarankiškai veikia ir gali naudotis tokiomis pat pramogomis kaip ir kiti vaikai. Tad kilus abejonei dėl vaikučio gebėjimo savarankiškai naudotis siūlomomis atrakcijomis tereikėjo paprasčiausiai pasiteirauti mamos: „Ar jūsų vaikas yra pajėgus savarankiškai naudotis automobiliuku, nesukeldamas pavojaus sau ir kitiems vaikams?“
Negalima nesmerkti tokio poelgio su Downo sindromą turinčiu berniuku, bet negalime užsimerkti prieš faktą, kad šis diskriminacijos atvejis tėra labai ryški iliustracija mūsų pačių atsilikimo, mūsų įstrigimo sovietiniame mentalitete. Kiek mes pasikeitėme per ketvirtį amžiaus? Homogeniška visuomenė, kur viskas yra vienoda ir standartiška, kai mes vis dar norime kuo mažiau kitokių veidų, kuo mažiau svetimšalių, kuo mažiau neįgaliųjų – nes nežinom, nes nesuprantam, nes bijom. Geriau nematyti. Geriau izoliuoti.
Ne veltui taip ilgai išlaikėm sovietmečio paveldą – didžiules įstaigas „defektiniams žmonėms“. Vis dar esam efektyviai izoliavę didelę ir svarbią savo dalį – žmones, turinčius negalią. O jų turime daugiau nei ketvirtį milijono. Vienus uždarėm pensionuose, socialinės globos namuose, kitus įkalinom namuose, nes iš jų išeiti gali būti neįveikiamas barjeras, ir fizinis, ir psichologinis. Neseniai „Lietuvos rytas“ darė eksperimentą, kaip NElengva ar net NEįmanoma judėti mieste turint mobilumo problemų.
Ir psichologinis barjeras nė kiek ne mažesnis. Gal matėte, toje puikioje reklamoje apie Downo sindromą parašyta: „Juk kai žmogus serga vėžiu, nesakome, kad jis yra vėžys.“ Nesakome. Bet kai kam taip nemalonu troleibuse žiūrėti į pliką jaunos merginos galvą po chemoterapijos, kad gali jai liepti užsidėti kepurę ar peruką. Labai teisuoliškas pasipiktinimas žmogaus, kuris užaugo sovietiniame lageryje, o dabar toliau gyvena nepriklausomoje Lietuvoje pagal tuos pačius standartus: esi defektinis – paslėpk savo defektus, savo kitoniškumą arba išvis dink iš akių.
Tai merginai, nuostabiai stipriai jaunai merginai, kovojusiai su agresyviu kaulų vėžiu, buvo taip gera pajusti vasaros vėjo dvelksmą ant savo odos, taip nesinorėjo slėptis po karštą dieną neištveriamu storu peruku, kad ji išdrįso pasipriešinti. Bet emocinė žaizda liko.
Ar išeitis yra bausti? Pramogų centro vadovybė operatyviai sureagavo į situaciją, tą pačią dieną atleido darbuotoją. Bet man vis tiek kyla klausimas, ar atleidimas iš darbo padės šiai moteriai tapti tolerantiškesnei, jautriau reaguoti į vaikus ar suaugusiuosius, turinčius negalią? Kas tikrai įvyks – praraja bus pagilinta, didžiulis pyktis virs nuoskauda, gal net neapykanta. Žinote tą klasikinį sakinį „Bausti negalima pasigailėti“?
Kur dėti kablelį? Ogi niekur. Reikia mokyti. Bausti galima tada, kai žmogus turi aiškią nuostatą, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kaip rašė minėto mažylio mama socialiniuose tinkluose: „Keliaujam daug ir visur. Niekur nesame susidūrę su tokiu elgesiu, kad vaikai būtų diskriminuojami pagal jų išvaizdą.“
Kodėl? Nes kalbant apie pramogų paslaugas visi su vaikais dirbantys darbuotojai Vakarų šalyse dažniausiai būna bent minimaliai apmokyti, kokios yra dažniausios negalios formos ir kokia yra įmonės politika užtikrinant visų vaikų lygias teises naudotis pramogomis ir užtikrinant saugumą.
Nuoširdžiai rekomenduoju Lietuvos privačiam sektoriui pamatyti neįgalius žmones kaip savo klientus ir suprasti juos.
Lietuvoje veikiančios puikios profesionalios nevyriausybinės organizacijos gali greitai ir lengvai supažindinti su negalią turinčių klientų poreikiais ir iššūkiais ar išmokyti bazinių vaiko raidos psichologijos principų, kad darbuotojai galėtų tiek adekvačiai įvertinti situaciją, tiek jaustųsi ramūs, kad žino, kada ir kaip reaguoti.
Gal truputį mažiau bus baubų sindromo mūsų gyvenime – žmogus, kuris yra kitoks nei Tu, nėra baubas. Jis – kitoks ir kartu toks pat, nes jis yra žmogus.
