Todėl pastarosiomis dienomis kur kas daugiau emocijų plykstelėjo ne po irkluotojų iškovotų medalių ar krepšininkų pergalių, o po mūsų Auksinės Žuvelės R.Meilutytės nesėkmės – liejosi ir gailestis, ir užuojauta, ir amžinos meilės priesaikos.
Viena vertus, tai suprantama. Kiekviena nedidelė valstybė, bet kurio savo atstovo (ne tik sportininko) asmenyje įsiveržusi į pasaulio viršūnes, svaigsta apimta triumfo ekstazės. Ir, žinoma, trokšta, kad tai tęstųsi amžinai.
Bet štai tas įniršis ant „Lietuvos ryto“ TV žurnalistės, kuri iškart po pralaimėjimo ašarojančios R.Meilutytės kelis kartus paklausė, ar tai didžiausia nesėkmė ir nusivylimas jos gyvenime, jau atrodo kažkaip specifiškai lietuviškas blogąja šio žodžio prasme.
Kaip žurnalistė drįso šitaip įžūliai draskyti kraujuojančią žaizdą?! Kaip apskritai galima klausinėti taip tiesmukai?
Žinomi politikai, paprasti mirtingieji ir net kai kurie žurnalistai iš aukšto mokė, ką ir kaip tokiomis situacijomis privalėtų kalbėti žiniasklaidos atstovas, o geriausia jam esą būtų apskritai nelįsti, kur nereikia.
Diskutuoti su tokiais „mokytojais“, kurie nesupranta elementarių nepriklausomos žurnalistikos principų, ko gero, beprasmiška. Juolab kad visos Lietuvos žiniasklaidos reakcija po didžiosios R.Meilutytės nesėkmės apskritai buvo korektiška ir dalykiška.
Nepaisant to, pasipiktinimas savo pareigą profesionaliai atlikusios reporterės „neprofesionalumu“ ir minėti pamokymai buvo tik žiedeliai.
Daugybė žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi esantys blaivaus proto ir civilizuoti, socialiniuose tinkluose tiesiog plūdo žurnalistę pačiais bjauriausiais necenzūriniais rusiškais žodžiais.
O kai kurie jų prisiminė neva puikų pavyzdį, kai Lietuvos krepšinio legenda A.Sabonis tiesioginiame televizijos eteryje arogantiškai tyčiojosi iš žurnalisto, paklaususio, ar jis šiandien įbėgs į aikštę.
Ko gero, viena dabartinės pykčio bangos priežasčių – daugelio gyvenimu nepatenkintų piliečių polinkis dėl visų bėdų kaltę suversti žiniasklaidai, kuri tas bėdas paviešina.
Aišku, kad tokį tautos emocijų proveržį nulėmė didžiulis nusivylimas, patirtas po to, kai taip dramatiškai žlugo viltys patirti naują ekstazę.
Pasitvirtino senas kaip pasaulis dėsnis – kuo beatodairiškiau ką nors garbini, tuo didesnis būna smūgis, kai garbinimo objektas paslysta. O mes, lietuviai, dažnai pernelyg sureikšminame savo atletus, jų laimėjimus ar nesėkmes, pamiršdami, jog tai tik sportas, o ne gyvenimo esmė.