Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius „žygį“ palydėjo
tolerantiškiausiais žodžiais. Kad tokių sulauktų nuosavi
protestuotojai. Nesulauks.
Vienas verslininkas, atrodo, prieš dvejus metus savo samprotavimais apie
Rusiją neįtaikęs į bendrą toną, iki šiol gailisi. Kaip sako prezidentė
– tegu šneka, prisišnekės.
O jeigu „žygio“ dalyviai – vokiškai kalbantys žalieji žmogeliukai?
Kas tikrino? Juk visa „žvalgybinė“ informacija apie šią akciją yra iš
interneto. Ką įtakos agentai ten įmetė, tą ir perpasakojame.
Tiek to, juokauju. Nėra tame „žygyje“ hibridinio karo savanorių. O
jeigu toks ir painiojasi, grėsmės jis nekelia. Esame saugūs. Nors kai
šimtą gramų išmaukęs jachtininkas nepastebėtas radarų miglose atsitrenkė
į naftos tanklaivį, tą žodžių junginį – esame saugūs – vartočiau
atsargiau. O jeigu per tas pačias miglas plauktų paruoštas „bojevikas“
ir į dar rimtesnį objektą, tarkime, „ Independent“? Sakote,
nepriplauktų?
Po Lietuvos tarnybų „pingpongo“, kas už ką atsakingas, ir kas privalo
pastebėti atsitiktinę ar planuotą grėsmę, atsargiau vertinčiau saugumo
patikinimus. Dar neseniai sklandė valstybės vadovus sunervinęs gandas
apie Juodkrantėje pailsėti išnirusius Rusijos narus. O gal tai ne
gandas? Kaip matome – pražiopsoti ir nepastebėti, kas darosi
pasienyje, jau yra tradicija.
Lietuvoje turime daug kalbančių apie saugumą ir keliskart daugiau nei
po nepriklausomybės atkūrimo saugumo ekspertų, praktikų bei teoretikų,
bet iki šiol neturime saugumo sistemos. Ir tai jokia valstybinė
paslaptis. Matyti plika akimi.
Suinteresuotos kitų valstybių žvalgybos ne tik nustatė mūsų nacionalinio
saugumo silpnąsias vietas, bet ir parengė ne vieną variantą, jeigu
reikėtų veikti. Dažnai ir labai garsiai kalbame apie priešo atgrasymą,
perkame įspūdingus ginklus, spaudžiame Aljanso kolegas realiai vertinti
grėsmes ne tik mums, bet ir kaimynams, tačiau viduje saugumo sistemos
požiūriu esame skylėti.
Iš skambesio viešojoje erdvėje atrodo, jog ruošiamės pasaulinio masto
įvykiams, didžiuliams oro ir žemės mūšiams, o tikrovėje gali būti kur
kas paprasčiau ir primityviau. Jeigu kam į galvą šautų okupuoti
Lietuvą, tai galėtų padaryti diversiniu būdu, iš anksto pasiruošęs ir be
didelių pastangų.
Šiais laikais karai nebeskelbiami, o apkasai rausiami tik atsilikusiose
kariuomenėse. Pagrindinė jėga – išmaniosios technologijos ir
profesionalūs kariai. Žinoma, jeigu jau karas, bus ir rimtų mūšių, bet
prieš juos daroma tai, ką galima be mūšio. Priešiškai valstybei
Lietuvoje sutelkti pajėgią diversinę grupę prie mūsiškės skylėtos
išorinės apsaugos nėra didelė problema.
Kontržvalgyba Lietuvoje profesionali ir kelis kartus pajėgesnė nei
prieš dešimtmetį, bet šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja kur kas didesnių
investicijų į šią sritį. Viskas brangsta, kontržvalgyba taip pat. O
ką jau kalbėti apie pastangas sužinoti, ką mūsų atžvilgiu planuoja
daugiau negu nedraugiškos mums valstybės.
Dabar daug dėmesio skiriama informaciniam karui. Mano manymu, per daug.
Tai neatsiperkantis ir konkrečios naudos neduodantis intelektinės
energijos švaistymas. Kaip ir bandymai vis dar rasti „penktąją koloną“.
Tai jau senovė.
Priešai ir draugai mūsų gyvenamame regione dabar telkiasi ne idėjiniu,
tautiniu ar religiniu, bet ekonominiu ir naudos pagrindu. Ir vaikams
aišku, kad socializmo ar Sovietų Sąjungos niekas nebekurs ir
nebeatkurs.
Tie, kurie po nepriklausomybės atkūrimo buvo tylūs priešai, nepraradę
vilties grąžinti buvusią santvarką, dabar jeigu ne dėl savęs, tai bent
dėl vaikų naudos tapo kitokios Lietuvos šalininkais.
Jeigu, neduok Dieve, kas nors panašaus atsitiktų kaip Ukrainoje,
priešiškos vidaus jėgos būtų nauji ir mums nežinomi žmonės. Atsiras jie
iš didelės imigracijos bangos, nebūtinai iš Artimųjų ir Vidurio Rytų,
kurie pamažu užims išvykusiųjų vietas, turės savo interesų ir
politinių prioritetų. Mes vis dar kovojame su „buvusiaisiais“, nors
tikrosios problemos kils su „būsimaisiais“.
Politiniai perversmai nėra atgyvena ir ne taip jau tolimoje ateityje jie
reikšis naujomis formomis. Vienintelė išeitis – suvokti problemą ir
laiku imtis priemonių.
Deja, adekvačiai susivokti situacijoje yra viena kliūtis. Mes stokojame
savų tyrimų nacionalinių interesų ir nacionalinio saugumo klausimais.
Visas savo esamas ir numatomas problemas svarstome europinių
procesų kontekste, dažnai praleisdami, kas yra savita ir tik mums
būdinga.
Viešoji intelektualinė erdvė pripildyta solidžių didelių valstybių
strateginiais tyrimais užsiimančių institutų koncepcijų, kurios
įdomios, bet kuriant Lietuvos ateitį mažai naudingos. Savų analitikų
įžvalgos būtų kur kas pravartesnės.
Šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį buvo sumanyta steigti Lietuvos
strateginių tyrimų centrą. Bet jo greitai atsisakyta, nes
nuspręsta, kad Vakarai daro geriau, tad nėra ko brukti savo namudinį
trigrašį.
O gal kaip tik toks centras padėtų teisingai suprasti ir reaguoti tiek į
„taikos žygių“ akcijas, tiek į skyles nacionalinio saugumo sistemoje ir
pagaliau vis labiau ryškėjančius strateginius iššūkius.