Rinkimų kampanijos vėl nėra ir jau nebebus. Prasidėjus rudeniui ir naujam politiniam sezonui, visi, aišku, pagyvės. Papildomą adrenalino injekciją suteiks ir teisėsauga – ant liberalų galvų kaip Damoklo kardas vėl nusileis klausimas: „Tai iš kur pinigai?“, tęsis kiti pradėti tyrimai, o, žiūrėk, dar koks nors naujesnis, užgriebiantis ir kairiau, prisidės.
Bet viso bespalvio, bekvapio, beskonio ir belyčio proceso esmės tai nekeis. Kaip ir naujos būsimos valdžios prigimties – ji bus dar trapesnė ir bejėgiškesnė nei dabartinė.
Gal ją formuos kairieji. Gal, jeigu jie dar pasiskandins rietenose dėl Darbo kodekso ar įklius į teisėsaugos voratinklį, dešinieji. Tačiau bet kokiu atveju viena koja visi turės kliautis vaivorykštinio margumo žaliųjų valstiečių publika, kuri be pažymėjimo ir apsvaigusi vairuos nuo galinės sėdynės.
Taigi nieko keista, kad vėl pasklinda dūsavimai ieškančiųjų atsakymo į amžinąjį klausimą „ką daryti?“. Kas turi pasikeisti, kad į šalies politiką vėl grįžtų minties ir veiksmo kokybė, atsirastų nauji ir išties charizmatiški, o kartu profesionalūs lyderiai, kad partijos primintų partijas, kad politika remtųsi šiuo tuo racionalesniu ir nuoseklesniu nei iki skausmo primityvūs viešųjų ryšių triukai?
Atsakymas į šiuos klausimus taip pat aiškus, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus: nieko iš esmės neįmanoma pakeisti. Rypavimai dėl kadaise neva buvusio, bet prarasto politinio rojaus ir rožėmis kloto stebuklingo kelio atgal į jį – viena iš mūsų gausios ir turtingos posovietinės mitologijos atmainų.
Politinis vaizdas, kurį stebime, – visuomenės ir valstybės tikrovės atspindys, jų brandos, pajėgumų išraiška. Ko kito norėti, kai rinkimuose apskritai dalyvauja tik mažiau nei pusė visų rinkėjų? Ko norėti, kai likusieji – neišskiriant nė „brandžiųjų“ ar „klasikinių“ partijų rinkėjų – vadovaujasi pirmiausia emocijomis, sąmokslų teorijomis, aklu savų garbinimu, neapykanta priešui, visiškai užmiršdami, jog rinkimai – ir racionalus dalykiškas kontraktas su pasirinktuoju rinkoje dėl konkrečių jo darbų.
Politinės sistemos visiškai „išgydyti“ neįmanoma, kaip ir sustabdyti emigracijos. Tačiau pastarąją galima pristabdyti, nors mūsų valdžia tai prisimena irgi tik prieš rinkimus.
O ką reikėtų padaryti, kad politinės sistemos kokybė smuktų ne taip dramatiškai? Bent pora dalykų akivaizdūs jau seniai.
Pirma, reikėtų pagaliau atsikratyti tos kvailų, parodomajam „skaidrumui“ skirtų draudimų sistemos. Žinoma, paslėpta reklama ar rinkėjų papirkinėjimas – negeri ir draustini dalykai, tačiau kone visi kiti apribojimai – ne tik rinkimų kampanijas, bet ir politiką apskritai susinantys apynasriai.
Kaip ir partijų finansavimas tik iš biudžeto, kurio vieninteliai padariniai – juodosios partijų kasos – tapo dar juodesnės ir kaupiamos tik grynaisiais, o mes dar už tai primokame. Pagrindinės partijos dar labiau suauga su valstybės struktūromis ir biudžetu, atitrūkdamos nuo realaus visuomenės gyvenimo ir būtinybės su visuomene bendrauti.
Antra – įstatymų sulopymas taip, kad nebebūtų galimybės diskredituoti ir partijų, ir politikos, ir valstybės, kada užsimanius sukuriant dešimties žmonių „partiją“, kuri, nebūdama tokia, vis tiek gali pretenduoti į biudžeto dotacijas ir į valdžią. Visi tie „prisikėlimai“, „keliai“, „sąrašai“ ar „antikorupcinės koalicijos“ – žinoma, ne vienintelis, bet vienas ryškiausių lietuviško politinio absurdo teatro elementų.
Bet svarbiausi dalykai – partijų pažadų vykdymas, tikras bendravimas su visuomene į ją įsiklausant, žmonių skatinimas dalyvauti ne tik rinkimuose, bet ir politikoje bei partijų gyvenime.
To, aišku, neapibrėši įstatymu, o politinės valios jiems įgyvendinti – dar mažiau nei minėtiems iš esmės kosmetiniams žingsniams.
Taigi viskas liks, kaip yra, nebent įvyks koks nors tektoninis sukrėtimas.