O, sporte, tu nebesi paguoda, – norėtųsi sušukti miesto aikštėje tragiškai užlaužus nusvirusias rankas, tačiau tik kažką sumurmi panosėje prisidegdamas naują cigaretę. Žinoma, dar lieka galimybė, imant pavyzdį iš tos pačios olimpiados, pabandyti įsivaizduoti, kad sunkiai iriantis per kasdienybę, irkluojant įsiręžus iš paskutiniųjų jėgų, tu, galimas daiktas, minutėlę kitą išliksi paviršiuje, nenuskęsdamas vietoje iškart kaip tankas ar bankrutavęs bankas.
Užsidarymas vidujybės kriauklėje, – taip pat ne išeitis. Užsimūrijimas savo vidujybėje labai primena pasilaidojimą gyvam bedugniame kape. Kokonizacija, t. y. sugrįžimas į svaiginančią pirmapradiškumu kokono būsena niekur neveda kaip ir, tarkime, piktnaudžiavimas kokainu arba kitoks būdas užsimuilinti akis, vengiant akistatos su pačiu gyvenimu.
Iš tiesų, dabar kaip niekados anksčiau iškyla būtinybė žengti žingsnį, net jeigu tai būtų ėjimas per stiklo šukes, link kito žmogaus. Dabar užstojo metas atiduoti meilės skolas savo artimiesiems, o taip pat ir tolimiesiems. Aplankyk savo senus tėvus, kurių taip ilgai neprisiruošei aplankyti, pasakyk moteriškei šimtmečiais ištylėtą, subrandintą kaip senas vynas komplimentą, nupirk žaislą vaikui, nebijodamas jį išlepinti pertekliniu dėmesiu.
Galop mes, visi, nesistumdykime ir neįžeidinėkime vienas kito masinių susibūrimų vietose, sakykime čia vienas kitam tik mandagybes, praleiskime į priekį labiau skubantį, drauge prisidegdamas cigaretę gatvėje nuo tokio pačio kaip tu sužeistojo ryte po pralaimėtų rungtynių pajusi nesusakomą solidarumo jausmą priimant ir perduodant olimpinę skausmo ugnį begalinėje estafetėje.
Tik dabar netikėtai dingtelėjo mintis, kad mus vienija ne tik alus ir pergalės, bet taip pat ir masinio prablaivėjimo akimirkos bei pralaimėjimų kartėlis, kurį lengviau pakelti jaučiant tarpusavio bendrumą tarp tokių pačių likimo bendrakeleivių.
Galiausiai žmogus yra visados individualiai pralaiminti būtybė, nes neolimpinėse gyvenimo varžybose kiekvienas iš mūsų pasiekia finišą pernelyg anksti.
Jeigu gelbstintis iš liūdesio tau nepadėtų toks paprastų dalykų žinojimas, pradėk elgtis visiškai neįprastai darant gerus darbus žmonėms iš pasalų, jiems to nežinant, kas čia pasitarnavo, prisidengęs anonimiškumo skraiste, užsislaptinęs tokioje veikloje kaip koks gėrio partizanas.
Be jokios abejonės, žmonės pradės tavęs vengti kaip įkyruolio, kurį galima įtarti turint maniakinių polinkių, tačiau tu būsi užganėdintas žinojimo kaip baisiai jie klysta.
Galop nuo šiandien kiekvieną dieną kaip mantrą kartok užkeikimą – „Nėra ko nusiminti – bus blogiau!“ Tai padeda, nes primena, kad niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau.
