Architektūros grožybės, paminklai jau pabodę, tad surengtas konkursas, po kurio turėtų paaiškėti, kokie akcentai laikinajai sostinei labiausiai tiktų.
Oi, kiek aistrų kilo dėl konkursui pateiktų plagiatų ar iškištų dirbtuvėse dulkėjusių kūrinių. Negi menininkai pritrūko polėkio?
Gal ir taip. Tik kad minties laisvumo, regis, trūksta ir konkurso vertintojams. Štai vienas jų kilusį erzelį apibūdino taip: atrodo, kad į Kauną būtų sugrįžę L.Brežnevas, V.Šustauskas ir komjaunuoliai.
Supliekęs būsimuosius akcentus, šis ekspertas net pats nepastebėjo, kad pakišo idėją, kurią būtų galima įvertinti klausimu: „O kodėl gi ne?“
Jeigu Kaunui netinka baletą šokantis policininkas (per daug drąsu), kabančių akmenų siena (lyg ir nuplagijuota) ar ažūrinis krepšinio kamuolys Nemuno saloje (banalu), kodėl neįamžinus didžiausio miesto rėksnio?
Kaunas galėtų pasiremti Vilniaus pavyzdžiu. Prieš dešimtmetį Lietuvos sostinėje atidengus roko muzikanto F.Zappos paminklą, garsas apie jį pradėjo sklisti visame pasaulyje. Nesvarbu, kad šio muzikanto su Vilniumi niekas nesieja, – jo paminklas tapo puikiu akcentu.
Žinoma, kauniečiai purkštaus. Bet jiems vertėtų ne tik apie save pagalvoti. Juk paminklai – ne tik miesto gyventojams, bet ir svečiams. O ar daug pasaulyje rasime miesto vadovų, kaip V.Šustauskas dirbusių taksistais?
Vertėtų sutikti, kad meno kūriniui svarbiausia – legenda. Galbūt ir šiek tiek sumeluota. O apie Vytautą jų sklando tikrai daug. Ir jas pasakojant atvykėliams nereikėtų sakyti netiesos.
