Sunkiaatlečio A.Didžbalio, baidarininkų A.Lanko ir E.Ramanausko olimpiadoje iškovotų medalių spindesys skatino pasididžiavimo jausmą. Bet šią savaitę netrūko ir šešėlių, kurie buvo gal net tamsesni nei anksčiau nugrimzdusios viltys, sietos su plaukike R.Meilutyte.
Daugelis sporto aistruolių už širdies griebėsi po beviltiškai pralaimėtų mūsų krepšininkų ketvirtfinalio rungtynių.
Per pastaruosius metus įtikinamai įsitvirtinusi pasaulio elite Lietuvos rinktinė ir olimpinį turnyrą pradėjo trimis pergalėmis iš eilės. Bet vėliau žaidimas sugriuvo – teko tenkintis septintąja vieta.
Po tokio pasirodymo tauta, kurioje – vieni krepšinio ekspertai, žinoma, nelaukė, kol savo žodį tars tikri specialistai. Daugelis jų savo ruožtu laukia, kol nuslūgs aistros, o Lietuva iškart pasidalijo į dvi nesutaikomas stovyklas.
Vieni ragino laidoti šią rinktinę, o kiti kvietė degti tikėjimo, vilties ir meilės krepšiniui žvakeles.
Tuo metu lietingoje Lietuvoje šią savaitę toliau buvo kočiojama istorija, kurią jau drąsiai galima vadinti sportiniu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovo J.Miliaus kėdės tampymu.
Į šios parolimpinės rungties varžybas po premjero A.Butkevičiaus, žemės ūkio ministrės V.Baltraitienės ir prezidentės D.Grybauskaitės, nurašiusios J.Milių net du kartus, įsitraukė dar mažiausiai pora veikėjų.
Pirmiausia pakalbėjo šalies diplomatijos vadovas L.Linkevičius. Ir išties diplomatiškai.
Viena vertus, pasak užsienio reikalų ministro, jokių padarinių šalies maisto eksportui dabartinis koldūnų skandalas neturės, nes pati VMVT vertinama gerai. Be to, nežinoma, kuo grindžiami kaltinimai piktnaudžiavimu ir dokumentų klastojimu tarnybos vadovui. Vis dėlto, anot L.Linkevičiaus, jis jau turėjo atsistatydinti.
Nieko keista, kad prezidentei labiau nei Vyriausybei ir premjerui visuomet lojalesnis ministras papūtė į D.Grybauskaitės dūdą.
Kad J.Miliui reikia išeiti pačiam, pakartojo ir krašto apsaugos ministras J.Olekas, veterinarijos problemą iškeldamas į nacionalinio saugumo ir gynybos lygį.
Kėdės tampymo trasoje buvo pasirodžiusi ir visa Vyriausybė, tebeieškanti teisinio pagrindo išmesti J.Milių. Ir suieškojo! Įpareigojo atostogaujantį VMVT direktorių parengti savo veiklos ataskaitą, kuriai, ko gero, gali nepritarti ir jau tada jį išspirti.
Koks čia žanras ir ką J.Milius turi parašyti, nežino netgi pati V.Baltraitienė, mat VMVT veiklos ataskaita Vyriausybei šiemet jau pateikta ir teigiamai įvertinta. Tačiau kam rūpi tokios smulkmenos?
Mat nuo absurdo jau net galva sukasi: prokurorai neprašo nušalinti J.Miliaus, nes vadovaujasi nekaltumo prezumpcija; raginantys jį trauktis ministrai nežino, kuo grįsti kaltinimai VMVT vadovui, juolab kad daugybė triukšmingai prasidėjusių bylų žlugo; galiausiai neaišku, kas pasikeis konkrečioje byloje, jei direktorius neteks kėdės.
Gal kas nors daugiau paaiškės teisėsaugai toliau tęsiant spaudimą VMVT? Antai pradėtas tyrimas dėl galimos korupcijos šiai tarnybai pavaldžiame Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute.
Kad ir kaip būtų, ši istorija turi daug briaunų. Tarkime, vieno ryškesnių socialdemokratų veikėjų J.Oleko tūptelėjimą į prezidentės pusę galima suprasti ir kaip mėginimą sušvelninti karo atmosferą, kuri gali būti pavojinga partijai rinkimų finišo tiesiojoje.
Taikos ženklus į Prezidentūros rūmų pusę šią savaitę siuntė socialdemokratų rinkimų štabo vadovas A.Sysas. Jis pareiškė, kad partija linksta pritarti prezidentės pataisoms jos vetuotam Darbo kodeksui, – esą tik taip šis dokumentas gali būti priimtas šį rudenį.
Tiesa, į Braziliją išvykusio premjero atstovai iškart pareiškė, kad galutinis sprendimas dar nepriimtas. Vadinasi, tokius A.Syso pareiškimus galima vertinti ir kaip kairiųjų vidaus žaidimus vedliui už nugaros.
Vis dėlto Vyriausybės ir profsąjungų, remiamų Prezidentūros, derybos, kuriose ieškoma kompromisinio kodekso varianto, liudija, kad socialdemokratai svyruoja, o gal net ir pasiduoda.
Išvydę tokią situaciją netruko sukrusti jau seniai opozicijos balsu kalbantys valdantieji „darbiečiai“. Jie ėmė trykšti tokiu aktyvumu, jog galėjo susidaryti įspūdis, kad tik šiai partijai rūpi Lietuva.
Šią savaitę „darbiečiai“ viešai rūpinosi viskuo, kas tik galėjo sulaukti visuomenės dėmesio, – nuo atominės elektrinės Baltarusijoje statybų iki Telšių policininko žūties nuo nusikaltėlio rankos.
Daugeliui politologų toks priešrinkiminis šyšas kėlė šypseną, o kai „darbiečiai“ paskelbė savo šešėlinę Vyriausybę, pasigirdo ir juokas.
Beje, joje tik aštuoni ministrai, nes vietoj dabar pareigas einančių bendražygių siūlyti kokias nors kitas arba jų kandidatūras esą būtų nekorektiška.
Šešėlinis premjeras, žinoma, partijos pirmininkas V.Mazuronis. Tas pats, kuris atsisakė būti „darbiečių“ sąrašo vėliavnešiu būsimuose Seimo rinkimuose.
Pasiskelbęs galimu Vyriausybės vadovu, šis politikas dar kartą patvirtino, kad jaukios Europos Parlamento užuovėjos ir solidaus atlyginimo atsisakytų tik tuo atveju, jei gautų itin šiltą kėdę tėvynėje.
Beje, o kodėl ta „darbiečių“ Vyriausybė šešėlinė? Juk tokias, regis, iki šiol sudarinėjo tik opozicijoje esančios partijos?
Ką čia pridursi. Nebent tai, kad kai kurie mūsų politikai smuko tikrai žemiau nei krepšininkai. Pastarieji į savo krepšį nemėto.