Pokariu į pakaunės miškus patraukė būriai Lietuvos laisvę ginti pasišovusių partizanų. Neretai į mišką išeidavo ištisos šeimos. Daugelio jų likimas buvo tragiškas.
Už nepriklausomybės siekimą galvą padėjusių miško brolių žūties vietas Kauno rajone ženklina paminklai, kryžiai, koplytstulpiai.
Zapyškio apylinkių miškuose partizanų kovos įamžintos dar prasmingiau: atkurtos dvi prieglobstį kovotojams teikusios slaptos žeminės.
Supleškino sodybos trobesius
Pažintį su Zapyškio apylinkių laisvės kovotojų istorija vienas tuometinių partizanų palikuonių – 78 metų Algimantas Vengraitis – pasiūlė pradėti visai šalia Zapyškio esančiose Kluoniškėse, Lietuvai atsidavusio partizano Zigmo Balsio ir jo šeimos narių sodyboje.
Mat šios šeimos vyrų likimas glaudžiai susijęs su netoliese esančiomis miško slaptavietėmis.
1945 metų birželio 13-ąją Balsių sodyba su trobesiais buvo sudeginta sovietų kareivių. Ligi šiol čia nėra jokių pastatų, tik medžiai. Nuo okupantų kritusiems partizanams atminti sode pastatytas paminklas ir didelis kryžius.
„Tądien šioje sodyboje buvo 11 „Tauro“ apygardos partizanų. Jie susikovė su NKVD trisdešimties kareivių būriu.
Kai sovietai padegė trobesius, penkiems partizanams pavyko pasprukti, o šeši buvo nužudyti“, – pasakojo A.Vengraitis.
Pavyko likti gyvam
Sovietų nušauti Viktoras Balsys, Aleksandras Jansonas, Vladas Šidiškis, Viktoras Šlionskis, Vincas Vaidelys ir Patašius (vardas nežinomas) buvo palaidoti Balsių sodybos sode.
Tai buvo jauni vyrai: jauniausiam – V.Balsiui – buvo 17 metų, o vyriausiam – V.Vaideliui – 26-eri.
Sodyboje lemtingą dieną buvo ir likęs gyvas šių įvykių liudininkas, pokario laikais Laisvės kovų sąjūdžio štabo viršininko pareigas ėjęs partizaninių kovų didvyris Vytautas Balsys-Uosis, kuriam dabar 94 metai.
Šiam partizanui pavyko sėkmingai pasprukti iš uždegto namo ir išlikti gyvam.
Ir vėliau ne kartą išvengęs tikros pražūties partizaniniame kare, 20 metų lageriuose kalėjęs vyras išsaugojo tvirtą dvasią ir garbingai nugyveno amžių.
Iškėlė sutrūnijusias kopėčias
Vos keli kilometrai nuo Balsių sodybos esančiame Altoniškių miške yra rodyklė į prieš kelerius metus atkurtą partizanų žeminę.
Atvykus į šią vietą matyti paminklas žuvusiems partizanams, o netoliese – medinis dangtis, kurį atkėlus galima patekti į keli metrai po žeme įkurtą slėptuvę.
Joje yra medinis stalas, suolas, vietos, kuriose kovotojai miegodavo, ant sienos kabo kryžius.
„Nuo pat žeminės atkūrimo ją buvo galima lankyti be jokių apribojimų. Tačiau neseniai pastebėjau, kad į ją vedančios medinės kopėčios sutrūnijo. Dėl saugumo jas iškėliau. Kol sumeistrausime naujas, slėptuvės lankyti nebus galima“, – kalbėjo šią vietą prižiūrintis A.Vengraitis.
Vyras pasakojo, kad šioje slėptuvėje 1951 metų gegužės 20 dieną buvo sužeistas ir į partizaninį judėjimą aktyviai įsitraukęs jo dėdė Petras Vengraitis-Žilvitis.
Į slėptuvę įmetė granatą
Šioje slėptuvėje buvo apsistoję penki partizanai. Vietos girininkui išdavus partizanus ir nurodžius, kur yra jų žeminė, enkavedistai laisvės kovotojus užklupo netikėtai.
„Žeminėse besislapstančius partizanus sovietų saugumiečiai dažniausiai įveikdavo paprastu būdu – per angą įmesdavo granatą. Tąkart jie pasielgė taip pat.
Du vyrai ir dvi moterys nusprendė gyvi nepasiduoti ir nusišovė, o mano dėdė buvo sunkiai sužeistas ir buvo suimtas. Jis kalėjo Vilniuje, o 1952 metais buvo sušaudytas“, – pasakojo A.Vengraitis.
Tarp žuvusiųjų buvo ir žvalgas Benediktas Trumpys-Rytis, kuris 1950 metų rudenį kartu su Juozu Lukša-Skirmantu iš Žemaitijos atkeliavo į pakaunės miškus.
Mirtį pasirinko ir partizanas Juozas Totoraitis-Čigonas bei dvi moterys – Marcelė Grybauskaitė-Žindžiuvienė-Tigrienė, „Žalgirio“ rinktinės vado Felikso Žindžiaus žmona, ir Viktorija Liktoraitė-Laukų Gėlė.
Ši moteris buvo mokytoja, bet kurį laiką dirbo Zyplių ligoninėje medicinos seserimi ir padėjo sužeistiems partizanams. Vėliau pati išėjo į mišką.
„Šie partizanai žuvo, bet liko nenugalėti. Jiems atminti stovi paminklas. Žmonės labai dažnai šioje vietoje padeda gėlių, vainikų, uždega žvakių“, – sakė A.Vengraitis.
Išgelbėjo istorinį objektą
Dar viena partizanų žeminė yra atkurta netoli Kluoniškių, Drapakampio miške esančioje Papiškės-Novos partizanų žeminėje, dar vadinamoje partizanų ligoninėje.
1944–1945 metais šioje žeminėje slapstėsi devyniolika partizanų. Čia buvo gydomi sergantys ar sužeisti kovotojai.
Į Kultūros vertybių registrą įtraukta partizanų slaptavietė Drapakampio miške buvo atstatyta 2002 metais, tačiau, veikiama drėgmės ir kitų oro sąlygų, buvo tapusi avarinės būklės.
Maždaug po dešimtmečio medinės konstrukcijos supuvo, įgriuvo perdangos.
Prieš trejus metus istorinis objektas buvo išgelbėtas: iškastos į žeminės vidų suvirtusios žemės, pakeista sutrūnijusi statinio dalis, atvežti nauji impregnuoti mediniai bėgiai, kurie tiko požeminio statinio pertvaroms. Tikimasi, kad turėtų atlaikyti dar apie 20 metų.
Patekti į šią žeminę nesudėtinga. Atkėlus dangtį žemyn galima nusileisti medinėmis kopėčiomis.
Šioje slėptuvėje 1945 metais prieglobstį rado ir sužeistas Uosio slapyvardžiu pasivadinęs V.Balsys. Tų metų rugpjūčio 28 dieną prie šios partizanų žeminės vykusiose kovose žuvo jo tėvas Z.Balsys ir dar vienas partizanas Jurgis Čeičys, slapyvardžiu Aras.
Jiems atminti šalia žeminės taip pat pastatytas paminklas.
