Išlikusieji to meto amžininkų prisiminimai ir pasmerktųjų paskutinę minutė parašyti laiškai artimiesiems atskleidžia šių masinių žudynių siaubą.
Molėtų žydų tragedija neliko pamiršta. Prieš 75-erius metus per Molėtų miestelį sušaudyti varytų žydų mirties keliu rugpjūčio 29-tąją simboline eisena praėjo ne tik Lietuvos žydų bendruomenės atstovai, Molėtų krašto krašto žmonės, bet ir Holokausto aukų atminimą pagerbti į Molėtus atvykę projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijų dalyviai, įvairių nevyriausybinių bei jaunimo organizacijų atstovai.
Vaikus užkasdavo gyvus
Budelių žiaurumas masinių žudynių metu buvo protu nesuvokiamas: mažus vaikus mesdavo į kapo duobę šalia nušautų tėvų kūnų ir užkasdavo gyvus. „Mano trimetis pusbrolis Motale tris kartus iššliaužė iš duobės, bet jį kaskart vėl įmesdavo į duobę. Aplink stovėjo kaimynai ir žiūrėjo, kaip žudo žydus“ – tokie anų dienų tragedijos liudijimai pateikiami Vaidoto Žuko knygoje „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“.
Molėtų istorijoje kruvinąjį 1941-ųjų rugpjūtį būta išskirtinės dienos, kuomet keli šimtai žydų – senelių, vyrų, moterų ir vaikų kelias dienas uždaryti sinagogoje be maisto ir vandens, galiausiai buvo sušaudyti, o jų kūnai palaidoti masinėje kapavietėje šalia Molėtų.
Jausdami, kad mirtis neišvengiama, slapstęsi, bet budelių atkakliai persekiojami žmonės, jau būdami kalėjimuose, susitaikę su neišvengiamybe savo artimiesiems atsisveikinimo laiškuose rašė, jog skaičiuoja paskutines minutes iki mirties.
Atminties maršu pakartotas mirties kelias
Žudynių vietoje pirmadienį apsilankiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, jog Holokaustas yra visos Lietuvos tragedija, kurios metu žiauriai nužudyti šimtai tūkstančių mūsų šalies piliečių žydų. Jų atminimas yra bekompromisis įpareigojimas visiems Lietuvos žmonėms kovoti su neapykanta, prievarta, diskriminacija ir abejingumu, gerbti ir ginti šalia esančiuosius.
Šalies vadovės teigimu, labai svarbu, kad Atminties maršo idėja susilaukė tokio didelio visuomenės ir ypač jaunimo palaikymo. Pasak prezidentės, tai rodo, kad Lietuvos žmonės keičiasi, atsikrato primityvių stereotipų, tampa atviri ir tolerantiški, puoselėja ir gina žmogiškąsias vertybes.
Protėvių tragedijos atminimui įamžinti Molėtų žydų išeivių palikuonys savo lėšomis pastatė solidų juodo granito keturias tonas sveriantį akmenį su iškaltais žodžiais hebrajų, anglų ir lietuvių kalbomis. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, profesorius Vytautas Landsbergis su žmona. Pagerbti aukų atminimo susirinko iki tūkstančio žmonių iš Lietuvos ir užsienio šalių.
Prisiminę aukas braukė ašaras
gyventojai teigė nepamena kitos tokios dienos, kad paminėti tragiško įvykio susirinktų net apie tūkstantis žmonių. Iš užsienio atvykę lietuvių kilmės žydai atsivežė ir savo vaikus bei vaikaičius. Nors nesuprasdami lietuviškai sakomų žodžių, jie sunkiai tramdė jaudulį. Ašaras braukė ir daugelis renginio dalyvių.
L.Kaplanas prieš atidengiant paminklą sakė: „Ačiū visiems, kuriems sąžinė neleidžia pamiršti ir būti šiandien čia. Šiam minėjimui pradėjom ruoštis prieš pusantrų metų ir tiek pat laiko ta žiauri naktis nesibaigė ir man. Šiandien man labai skaudi ir atsakinga diena“, – sunkiai tramdydamas jaudulį kalbėjo jis.
Siūlo įamžinti gelbėtojų vardus
Savo kalboje L.Kaplanas prisipažino sulaukiantis molėtiškių klausimų, kodėl žydai vis atvyksta čia. Ir jo atsakymas toks: „Gimiau Vilniuje, prieš karą mano šeima Molėtuose ir jų apylinkėse gyveno daugiau nei tris šimtmečius, tėvo šeima iš Kauno, vaikystėje, kiek save pamenu, mes kasmet atvažiuodavome prie šitos duobės, nes čia mūsų šeimos istorija. Čia jie visi, beveik šimtas šeimos narių“. L.Kaplanas teigė, kad pats laikas įamžinti žydus gelbėjusių drąsuolių vardus, kurie rizikuodami „gelbėjo ne tik gyvybes, bet ir lietuvių tautos sąžinę“.
„Noriu, kad Lietuva taptų pavydžiu kitoms Europos šalims sprendžiant sunkias praeities problemas, noriu, kad Lietuvos ir Izraelio santykiai klestėtų“, – kalbėjo jis ir savo kreipimąsi baigė žodžiais, kad blogio vešėjimui pasaulyje pakanka vien to, kad geri ir padorūs žmonės nieko nedarytų. Pasakojo kiekvienai kartai
Garbaus amžiaus molėtiškis Juozas Bareikis teigė, kad atminimą žudynių aukų pagerbti būtina: „Juk mūsų tai pat Sibire milijonai kaulų, turime suprasti, visi žino, kas įvyko ir kur.
„Gyvenu Molėtuose jau labai seniai, bet niekada nemačiau tiek žmonių čia. Žudynių vietoje atminimas šių žmonių būdavo pagerbiamas kasmet. Kai viskas vyko, man buvo vos penkeri. Pamenu, mama pasakodavo: „Vaikeli, kas dėjosi, kai žydus šaudė“, – pasakojo senolis ir pridūrė, kad vietiniai gyventojai puse lūpų iš kartos į kartą pasakojo istorijas, kas anuomet dėjosi.
Molėtiškė Kristina Gečienė taip pat teigė palaikanti iniciatyvą krašto istoriją išsaugoti gyvą atmintyje. „Jaunimas nežino labai daug, daug apie nekalbama. Labai palaikau tai, kad žmonės čia atvyksta, Šią istoriją turi žinoti mūsų vaikai ir mes patys“, – sakė ji.
Minint žydų žudynes Molėtuose miesto muziejuje veikia paroda „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“.
Eisenos metu buvo filmuojami baigiamieji kadrai filmui „Paskutinis rugpjūčio sekmadienis“.
