Ko vertas yra jau vien ne taip seniai dėmesį kaustęs Kauno auksinio tualeto skandalas, kai paprastų piliečių nusilaukinėjimo reikalui buvo mestos lėšos, nenusileidžiančios sultono išlaidavimams intymioms reikmėms, išlaikant visą haremą.
Tačiau, kaip išaiškėjo, ne mažiau įspūdingi yra Lietuvos kariuomenės pirkimai, kai net indų įsigijimui yra skiriamos milžiniškos lėšos, beveik prilygstančios ginkluotės įsigijimo išlaidoms, permokant maždaug aštuonis kartus daugiau nei tokie virtuvės įrankiai kainuoja rinkoje: pjaustymo lentelę įsigyjant už 180 eurų, kai identiška lentelė parduotuvėje pirkimo metu kainavo 28 eurus, duonriekį peilį už – už 142 eurus, kurio kaina parduotuvėje – 18 eurų, kepsniams naudojama šakutė pirkta už 184 eurus, kiaurasamtis – už 70 eurų, galąstuvas – už 103 eurus, peilis mėsai kapoti – už 250 eurų, sietelis įsigytas už 161 eurų, skirtingų dydžių samteliai – už 243 eurus ir 258 eurus.
Įspūdingi skaičiai, kviečiantys įsivaizduoti, kad Lietuvos kariuomenė minta iš brangiojo krištolo ar tauriųjų metalų indų, inkrustuotų deimantais.
Turėkime galvoje dar ir tai, kad Viešųjų pirkimų tarnybos pranešimas, jog kariuomenė pirko virtuvės įrangą aštuonis kartus brangesne nei rinkos kaina, yra pernelyg diplomatiškas pasakymas, bandanti sušvelninti įspūdį formuluotė, nes firminės parduotuvės užsideda savo mažmenininkų kainą, kai kariuomenei virtuvės įrangą ir kitą produkciją teikia didmenininkai, kurie pagal idėja prekiauja urmu ir mažesne kaina nei parduotuvės lentynose.
Ypač čia tragikomiškai atrodo nurodyta sietelio kaina, primenantį klasikinį pasažą, kai Ostapas Benderis nukvakusiai poniutei bando iškišti arbatos sietelį kaip baisiai vertingą daikčiuką, prilygstantį tikram turtui. Taigi klasikiniai siužetai kartojasi, tačiau, žinia, tūlas pilietis gali būti papiktintas tokio palyginimo, įtardamas autorių smulkmenišku priekabiavimu, nesugebėjimu įvertinti to, kad kalbame apie ypatingą instituciją, t. y. Lietuvos kariuomenę, mūsų laisvės ir nepriklausomybės gynėję, tikrojo patriotizmo kalvę. Kaip čia yra iš tiesų?
Po universiteto baigimo sovietiniai laikais mano kartos vyrukai dar turėjo atitarnauti tris mėnesius karinėje stovykloje netoli Pabradės. Negaliu vartoti eufemizmo, kad esą yra tekę ragauti kareiviškos košės, ne tuo metu iš alavinių bliūdukų buvome priversti ryti dvokiančias atmatas, kurių doras ūkininkas nebūtų pylęs net savo kiaulėms, dar prisimenu, kad arbatos katilą virdavo iš prilaužyto prie virtuvės augusio medžio, berods, beržo šakų.
Šalia Pabradės miestelyje kasdien šurmuliavo įvairūs karinio dalinio duonriekiai, bandydami iškišti gyventojams pavogtus iš sandėlio maisto produktus.
Toks buvo gyvenimo realizmas, kai drauge didžioji dauguma mano likimo draugų alsavo neapykanta sovietinei santvarkai ir ypač šlykštėjosi sovietinės kariuomenės betvarke. Visai kitaip yra dabar, įžengiant į siurrealizmo valdas, kur sietelis kainuoja 161 eurą, o karžygio dvasia yra ugdoma šauktinius verčiant maitintis iš auksinių indų.
Tačiau stop, mielas bičiuli, mes įsismarkavę pramovėme pro šalį, kaip išaiškėjo, kariuomenės nupirkti prabangūs indai guli nenaudojami sandėlyje kaip nusikaltimo įkalčiai. Ne tokie jau snobai yra tie kariškai, kad jaustų kažkokį nesveiką malonumą kraipydami kosminės kainos sietelį tarp įnoringų pirštų, ne tuo mes esame linkę didžiuotis, iš tiesų, indai čia buvę nebuvę, daug svarbiau yra prasukti pelnai, gauti atmilžiai. Dar daugiau, – skelbiama, kad pirkimus organizavęs žmogus (jo pavardė saugoma kaip valstybės paslaptis) jau yra atleistas iš pareigų ir, labai tikėtina (mano pastaba), perkeltas į aukštesnes pareigas, kaip dažnai būna panašiose istorijose.
Mus vėl bando įtikinti, kad kažkoks bėdžius suorganizavo tokią aferą, o esą įtakingieji generolai čia niekuo dėti. Tačiau vien tai, kad Generalinė prokuratūra paskubėjo pranešti, jog šio nesusipratimo net negalima vadinti afera, netiesiogiai signalizuoja apie įtakingųjų generolų galimai tiesioginį dalyvavimą šiame skandale. Kartais būtent šitaip mūsų padangėje yra gaunami nešvarūs pelnai.
Kaip išaiškėjo, mūsų kariuomenei net nereikia pergalių karo mūšio lauke, stumiant priešą už fronto linijos, ji galimai siekia pergalės prieš savo visuomenę, pūdydama ją iš vidaus kaip gyvuliškai suvešėjęs korupcijos užkratas.
