Tokių diskusijų vedėjai bei dalyviai labai dažnai naudoja
„lyderio“ sąvoką. Ir dažniausiai ją naudoja prilygindami
formaliai vadovaujančiai pozicijai. Tačiau lyderystės sąvoka
reiškia daug daugiau, o išsamesnis jos aptarimas gali parodyti, ko
trūksta Lietuvos politikoje.
Vien tai, jog Lietuvoje palyginus labai mažai kalbama apie
lyderystę, bet labai dažnai vartojama lyderio sąvoka gana gerai
parodo formalistinį požiūrį į šį reiškinį. Lyderiais
paprastai vadinami arba politikai, užimantys vadovaujančias pareigas
savo partijoje ar valdžios institucijoje, arba pirmaujantys
visuomenės apklausose.
Bet ar tokie vadovaujančias pareigas
užimantys ar populiarumu besimėgaujantys politikos veikėjai imasi
lyderystės, spręsdami visuomenei aktualias problemas? Deja, labai
retai.
Norint suprasti, kodėl taip yra, verta prisiminti, kaip
apibrėžiama lyderystė. Vakarų politinės minties tradicijoje
lyderystė siejama su bendrų tikslų formulavimu bei žmonių
sutelkimu jų įgyvendinimui. Kitaip sakant, lyderystė apima
pastangas pasiekti šalies visuomenės (bendruomenės ar
organizacijos) narių sutarimą dėl aktualių problemų apibrėžimo
ir reikiamos paramos sutelkimą šių problemų sprendimui.
Tai reiškia, kad lyderystė yra ilgalaikių, nuolatinių ir
tikslingų pastangų rezultatas. Ji neatsiejama nuo bendrų
spręstinų problemų ar siektinų tikslų apibrėžimo (tam reikia
gebėjimo reflektuoti ir analizuoti padėtį), nuo kitų žmonių,
interesų grupių nuostatų atpažinimo (tam reikia nuovokumo,
emocinio intelekto bei pasitikėjimo savo komanda, kuri padeda
organizuoti problemai nustatyti reikiamos informacijos rinkimą), nuo
tinkamų priemonių iškeltiems tikslams pasiekti pasirinkimo (tam
svarbus geras konkrečios problemos supratimas bei gebėjimas
įvertinti, kas už ką sumoka ir kas gauna siūlomų priemonių
naudą), nuo bendravimo ne tik su pritariančiais, bet ir
besipriešinančiais ar abejingais siūlomiems sprendimams (tam reikia
nuoseklumo ir kantrybės palaikant nuolatinį dėmesį prioritetiniams
klausimams bei gebėjimo ieškoti kompromisų).
Kitaip nei dažnai manoma, lyderystei svarbus ne herojiškas
elgesys ar individualus pasiaukojimas kitų vardan, bet gebėjimas
sutelkti kitų žmonių paramą reikiamiems pokyčiams ir kartu juos
įgyvendinti.
Pokyčiams, kurie išeina už asmeninės naudos ir
karjeros siekių ir yra būtini tam, kad valstybė išliktų ir
klestėtų besikeičiančiame pasaulyje. Nors geri pavyzdžiai gali
įkvėpti pasekėjus ir tapti stipria motyvuojančia jėga, lyderystei
reikia daugiau, nei sektino pavyzdžio rodymas.
Pavyzdžiui,
A.Kubiliaus vyriausybės sprendimas pirmiausia santykinai ženkliai
susimažinti savo pačių atlyginimus prasidėjus krizei 2008-2009 m.
nepadėjo sutelkti visuomenės paramos atlyginimų, rentų ar pensijų
mažinimui.
Lyderystė visada susijusi su rizika, nes tie, kurie jos imasi,
paprastai susiduria su tyliu ar atviru pasipriešinimu inicijuojamiems
pokyčiams – dažniausiai dėl to, jog skiriasi suvokimas apie
siūlomų reformų pasekmes arba siūlomos priemonės kitiems tiesiog
reiškia praradimus.
Politikoje dažnas išteklių perskirstymas
reiškia, kad vienos visuomenės grupės gauna naudą kitų sąskaita.
Be to, dauguma žmonių apskritai yra linkę palaikyti esamą padėtį
ir nenori pokyčių.
Dėl to jauni žmonės labai dažnai nusivilia
politine veikla ar darbu valstybės tarnyboje – jie neįvertina
potencialaus aplinkinių pasipriešinimo, manydami, kad pokyčiams
realizuoti pakanka entuziazmo, gerų ketinimų ir protingų idėjų.
Grįžtant prie klausimo, ar lyderystė tapatintina su
vadovaujančiom pareigom bei populiarumu, pirmiausia reikia
pripažinti, kad oficialios pareigos – prezidentės, premjero,
ministro ar Seimo nario – neabejotinai suteikia administracinių
išteklių, autoriteto ir matomumo, kurie, tinkamai panaudoti, gali
padėti sutelkti žmones ir imtis reikalingų pokyčių. Tačiau ar
dažni atvejai, kai politinių institucijų vadovai iš tiesų imasi
lyderystės, spręsdami aktualiausias Lietuvos visuomenės problemas?
Deja, tokių atvejų nėra daug.
Kaip rodo tyrimai, bene ambicingiausias reformas deklaravusi
A.Kubiliaus vadovaujama XV vyriausybė sugebėjo įgyvendinti tik
nedidelę dalį savo programoje suformuluotų pertvarkų. Vertinant
dabartinės valdančiosios daugumos darbą galima konstatuoti, kad net
ir mėginimų imtis lyderystės reformoms įgyvendinti buvo labai
mažai.
Išskirtini tik tokie atvejai kaip finansavimo krašto
apsaugai padidinimas bei naujojo socialinio modelio priėmimas.
Pastarasis atvejis, kaip yra pastebėjęs kolega Vitalis Nakrošis,
gali pateikti ypač įdomių įžvalgų apie politinę lyderystę
Lietuvoje.
Įdomu tai, kad būtent šios sudėtingos reformos atveju
premjeras A.Butkevičius parodė neįprastą nuoseklumą, palaikydamas
socialinės politikos bei darbo santykių reguliavimo reformą. Vis
dėlto nepaisant jo palaikymo, ekspertų parengtų siūlymų paketo
bei dalies opozicijos paramos, reikalingos tam, kad Seime galiausiai
būtų priimti sprendimai dėl darbo santykių reformos, ši reforma
yra užstrigusi po prezidentės veto ir jos perspektyva šiuo metu
neaiški.
Atrodo, kad premjero bandymas imtis lyderystės nepavyko
dėl to, jog nebuvo skirta pakankamai dėmesio, ieškant sprendimo,
priimtino oponuojančioms visuomenės grupėms bei prezidentei.
Nepaisant sutarimo dėl darbo santykių reformos būtinybės,
išsiskyrė pamatiniai įsitikinimai dėl to, ar suderinami darbdavių
ir darbuotojų interesai bei kokios taisyklės yra tinkamiausios, kad
verslas galėtų lanksčiai reaguoti į rinkos pokyčius, ir tuo
pačiu apsaugoti darbuotojų interesus.
Apskritai, dažniausiai
būtent dėl nepakankamo vadovaujančias pareigas užimančių
politikų dėmesio, ieškant skirtingus įsitikinimus turinčioms
grupėms priimtino sprendimo, Lietuvoje žlunga reikalingų reformų
inciatyvos.
Kita vertus, lyderystės neretai imasi
jokių oficialių pareigų neužimantys aktyvūs žmonės.
Šiuolaikinės Lietuvos istorijoje turbūt ryškiausias lyderystės
pavyzdys yra į nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. atvedęs
Sąjūdis. Jame buvo daug jokių oficialių pareigų neužimančių
sąjūdiečių, kurie sutelkė kitus mažesnių bendruomenių
būrimosi iniciatorius bei didžiąją dalį visuomenės.
Iš
pastarojo meto lyderystės pavyzdžių paminėtinos iniciatyvos
„Renkuosi mokyti“, „Kurk Lietuvai“, neseniai suorganizuotos
Molėtų žydų atminimo eitynės ar iniciatyva „Balsuok
atsakingai“.
Šiais atvejais svarbų vaidmenį atlieka oficialių
pareigų neužimantys žmonės, kurie imasi lyderystės sprendžiant
įvairias Lietuvos visuomenės problemas – nuo atminties politikos
ir susitaikymo iki švietimo kokybės, paskatų sugrįžti
emigravusiems stiprinimo bei pilietinio aktyvumo.
Tokie pavyzdžiai
iliustruoja, kad lyderystės gali imtis bet kas, o demokratinėje
visuomenėje vadovaujančių pareigų neužimančių žmonių
lyderystė neretai tampa svariu postūmiu prie tokių iniciatyvų
prisidėti ir reitingais besirūpinantiems politikams.
Beje, populiarumo santykis su lyderyste yra ypač prieštaringas.
Nors atrodytų, kad būtent visuomenės palaikymas, atsispindintis
nuomonių reitinguose, suteikia stiprų pagrindą pokyčius norintiems
inicijuoti politikams, noras išlaikyti populiarumą dažniausiai
tampa pagrindine kliūtimi imtis lyderystės.
Viena vertus, politikų
noras būti išrinktiems ir turėt valdžią yra suprantamas – tai
suteikia daugiau galimybių ir išteklių įgyvendinti savo idėjas.
Kita vertus, kaip jau minėta, valdžią turintys politikai retai
imasi lyderystės pokyčių įgyvendinimui, nes nesugeba sutelkti
jiems reikiamos visuomenės ir kitų politikos veikėjų paramos. Tada
buvimas valdžioje geriausiu atveju tampa savitiksliu, kai mėginama
„ramiai atbūti kadenciją“ ir nepadaryti klaidų, o blogiausiu
atveju – būdu pasirūpinti savimi ir savo rėmėjais.
Populiarumo
siekiantys ir norintys laimėti rinkimus politikai nedrįsta
nerealistinių lūkesčių turintiems rinkėjams pasakyti tiesos apie
tai, kad jie nėra pajėgūs išspręsti visų jų gyvenimo problemų,
o tuo labiau – kad kai kurios reformos gali būti skausmingos ir
nenaudingos dabar, bet jų reikia tam, kad šalis išgyventų ir
stiprėtų ilgesniam laikotarpyje.
Net ir kai reitingai, atrodytų,
nebeturėtų būti aktualūs, kaip šiuo metu jau nebeturinčiai
teisės kituose rinkimuose kandidatuoti prezidentei, kažkodėl turimo
populiarumo nesiryžtama panaudoti reikiamų pokyčių inicijavimui.
Lyderystės tyrimai gali
pateikti įdomių įžvalgų ir apie šiuo metu vienos Lietuvoje
išpopuliarėjusios partijos akcentuojamą nepartinių profesionalų
vaidmenį. Kaip teigia Harvardo universiteto lyderystės tyrėjai
R.Heifetz ir M.Linsky, žmonėms kylančios problemos gali būti
skirstomos į technines bei adaptyvias.
Techninėms problemoms
išspręsti užtenka ekspertinių žinių ir galios priimti
sprendimus. Tuo tarpu adaptyvioms problemoms, kurios susijusios su
žmonių elgsenos ir įpročių kaita, spręsti reikia naujų
sprendimo būdų paieškos, eksperimentavimo ir sistemos dalyvių
įtraukimo.
Kaip teigia minėti autoriai, dažniausia lyderystės
iniciatyvų žlugimo priežastis yra adaptyvių problemų painiojimas
su techninėmis – kai atrodo, kad pokyčiams įgyvendinti užtenka
profesionalaus išmanymo bei galios priimti sprendimą.
Tačiau
bendrų tikslų įgyvendinimui reikalingiems pokyčiams, kurie daro
įtaką visuomenei ir perskirsto išteklius tarp jos grupių, – o
dauguma politinių sprendimų yra būtent tokie, – reikia daug
daugiau, nei profesionalaus išmanymo ir valdžios.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius. Komentarą pateikė BNS