Tiesa, vėliau meras suskubo nuomonę pakeisti ir lanksčiai išsisuko iš nepatogios padėties, kadangi po audringos visuomenės reakcijos jo būtų lauksi ne itin maloni akistata su tokio sprendimo nesuprantančiais ir Ukrainą visa širdimi palaikančiais žmonėmis.
Šachas ir Matas – jei jau Vilniuje atsirado Washington sq, jei ir Islandijos gatvė pavadinta originalo kalba, kodėl gi nepasinaudoti proga ir neįšventinti originalo kalba ir rusų gatvės pavadinimo, tuo labiau, kad atsirado gera priedanga – tą pačią dieną ketinama pakabinti lentelę su Varšuvos gatvės pavadinimu, užrašytu lenkiškais rašmenimis.
Sutapimas? Tikrai ne. Ko gero, ir vėl išgirsime kažką panašaus į „negalime daryti kažkam išimčių“ arba „jei jau leisti, tai leisti visiems“.
Meras, ko gero, kiek susipainiojo ne tik tarp pačių gatvių pavadinimų, bet ir paklydo kilusių dilemų labirintuose ir pamiršo, dėl ko buvo padarytos šios išimtys.
Vašingtono skvero pavadinimas originalo kalba Vilnių papuošė todėl, kad JAV niekada nepripažino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių aneksijos ir okupacijos. Lygiai taip pat, kaip jos nepripažino ir Islandija, kuri buvo pirmoji, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę ir oficialiai palaikiusi Lietuvą bei jos siekį tapti laisva.
Tai padėka už solidarumą. Lenkija – svarbi mūsų strateginė partnerė, su kuria sieja tiek bendra istorija, tiek kultūra, tačiau konstruktyvaus dialogo šiuo metu niekaip nepavyksta pasiekti labiausiai dėl tautinių mažumų asmenvardžių rašybos jų kalba asmens dokumentuose.
Lentelė lenkų kalba, pažyminti Varšuvos gatvę, pirmas žingsnis bendro sutarimo link, juo labiau, kad pačioje Lenkijoje tokie dvikalbiai užrašai lietuvių lenkų kalbomis nėra jokia retenybė.
Tačiau dėl ko šiuo atveju pamaloninta kaimynė Rusija? Už kokius nuopelnus mes parodome išskirtinę pagarbą šaliai, kuri iki pat šiandien nepripažįsta vykdytos Baltijos šalių okupacijos ir vadina save išvaduotoja?
Gal tai padėka už nuolat Lietuvoje vykdomą informacinį karą, kurį inicijuoja Rusija ir kuris vykdomas visomis kryptimis? O gal už pažeminimą, mėginant išaukštinti skaudžią mums praeitį bei sukiršinti Lietuvoje gyvenančių skirtingų tautybių žmones?
Ir apskritai, kalbant iš istorinės pusės, ši gatvė turėtų būti pavadinta net ne „Rusų“, o „Rusėnų“, nes tuo metu ( XIV – XV a. ) nebuvo jokių „rusų“ dabartine šio žodžio prasme, o buvo „maskoliai – moskovitai“ ir „rusai-rusėnai“ – t.y. dabartiniai baltarusiai ir ukrainiečiai.
Stulbina, kad taip nevykusiai bandomas prakišti šitoks niekam tikęs scenarijus tikintis, kad žmonės susipainios tarp originalo kalba užkabintų lentelių ir nesupras, kokia žinutė siunčiama mūsų agresyviai nusiteikusiems kaimynams.
Tai, kad ateity pažadėta originalo kalba pakabinti žydų ir totorių gatvių pavadinimus – akivaizdžiai tik pigus priešrinkiminis triukas, norint įsiteikti savo rinkėjams, kartu turintis suveikti ir kaip priešnuodis pasipiktinusiems žmonėms, esą įvykusi iškilminga rusų gatvės ceremonija niekuo nesiskiria nei nuo Washington sg, nei nuo Islandijos, nei nuo Varšuvos gatvių iškilmingų atidarymų.
Deja, skiriasi ir dar kaip. Kita vertus, meras dabar turės nemažai darbo, kas antra dieną dalyvaudamas panašiuose renginiuose, skirtuose pagerbti tai vienos, tai kitos tautybės žmones, pakabindamas po užrašą originalo kalba, ir, ko gero, įeis į istoriją kaip vienintelis Vilniaus miesto meras, papuošęs visą miestą dvikalbiais užrašais, pirmuosius laikraščių puslapius savo iškilmingomis atidarymo nuotraukomis, o pokyčių laukiančius žmones – pažadais. Tai kieno gi interesams iš tiesų atstovauja šio miesto meras?
