„Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ – išskirtinis interviu su Rusijoje šiuo metu besislapstančiu V. Antonovu, kurį parengė dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistė Rasa Karmazaitė.
– Šiuo metu Seime svarstomos prezidentės pataisos, pagal kurias užsienyje nuo teisingumo besislapstantys asmenys galės būti nuteisti už akių, net jei nedavė jokių parodymų, o ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas. Ką manote apie jas?
– Jos iniciatyva akivaizdi, kaip ir visi įstatymai, kurie buvo priimti tuo metu, kai per prievartą buvo nusavintos banko akcijos. Taip pat ir šį kartą – akivaizdu, kad priimamas eilinis įstatymas, kuris palengvins gyvenimą, kovojant su manimi ir mano partneriu. Kvaili sprendimai, mano manymu, niekur neatves. Šiuo konkrečiu atveju.
Akivaizdu, kad jau penkerius metus Lietuvos valdžia negali pasiekti pergalės kovoje su mumis. Tai yra bankas nelikviduotas, jo likvidacija tęsiasi ir vyksta neskaidriai, mūsų pasodinti nepavyko, paslėpti kameroje ir pabaigti visą šią istoriją irgi nepavyko.
– Ko laukiate iš Maskvos arbitražo teismo?
– Pirmiausia, teisingo sprendimo. Sprendimo, kuris bus viešas ir kuris parodys, kad verslas, kuris priklausė man ir mano partneriui, buvo sąžiningas. Mes jį valdėme protingai ir kokybiškai. Kai mes valdėme, visi uždirbo pinigus, bankas mokėjo dividendus net ir 2008 metais. O dabar visus juos prarado, taip pat ir mes.
– Kodėl reikalaujate 557 mln. eurų?
– Tai pradinis reikalavimas. „Convers Group“ buvo didesnė organizacija, nei viso banko grupė. Toks darbas vyksta, bet jis vyksta lėtai, todėl kad dalis dokumentų dingę, kai kuriuos tenka atkurti. O tai labai daug medžiagos. Ir tai yra pradiniai reikalavimai — akivaizdu, kad jie keisis.
– Ką jaučiate Lietuvai?
– Ką aš galiu jausti šaliai, kurioje dirbau 10 metų? Ten daugybė mano draugų ir pažįstamų. Pykčio Lietuvai ir jos tautai aš tikrai nejaučiu. O štai kai kuriems ponams, taip pat ir poniai prezidentei ar, kaip čia gražiau pavadinus, visam tam nusikalstamam susivienijimui, štai jiems aš turiu klausimų.
– Ar Jūs jau turite naują verslą?
– Vienareikšmiškai, juk reikia iš kažko gyventi. Su partneriais užsiimu konsultacine veikla, padedu struktūrizuoti klientų verslą, sandorius. O mano pagrindinis verslas šiuo metu teismas. Tai svarbiausias dalykas, tai juk irgi sandoris. Mes juk už pinigus teisiamės. Todėl esminė koncentracija yra čia. Verslas reikalauja koncentracijos, o šiuo metu aš koncentruojuosi į teismą.
– Ar jaučiate tam tikrus apribojimus dėl jūsų arešto orderio, kuris galioja Europos Sąjungoje?
– Žinoma, jaučiu. Kaipgi nejausi, jei tai apribojimai? Aš juk negaliu išvykti už Rusijos ribų. Bet mūsų šalis didelė, šiuolaikiška, taigi viskas gerai.
– Jau penkerius metus vyksta „Snoro“ banko aktyvų pardavimas. Turtingas buvo bankas?
– Bankas buvo stambus. Bet tai, kad likvidacija vyksta penkerius metus, vyksta neskaidriai ir nesuprantamai, ir ta informacija, kurią mes turime apie aktyvų kainą, apie tai kaip jie parduodami, sukelia daug klausimų. Spręsdamas iš savo patirties, manau, tai pati keisčiausia banko likvidacija pasaulyje.
– Ar Jums žinoma, kiek jau parduota aktyvų ir kiek dar liko?
– Administratoriaus ataskaitų niekas nemato. Kaip suprantu, viešojoje erdvėje jų nėra. Tai, ką mes skaitome internete, spaudoje ir už kokią kainą jie parduodami, kelia klausimų. O kiek dar liko ir kiek dar bus parduota ar jau parduota, tokios informacijos aš neturiu.
– Kaip dažnai matotės su Raimondu Baranausku? Kuo jis užsiima? Kaip gyvena?
– Viskas gerai. Susitinkame dažnai. Beveik kasdien.
Laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte apie V. Antonovo ieškinį ir jo sėkmę taip pat kalbėjo baudžiamosios teisės ekspertas Remigijus Merkevičius. Anot jo, V. Antonovas nori ne tik prisiteisti pinigų, bet ir daryti įtaką vykstantiems baudžiamiesiems procesams.
– V. Antonovas kreipėsi į Maskvos arbitražo teismą, iš Lietuvos reikalauja 557 mln. eurų. Ar toks ieškinys turi teisinį pagrindą? Kai kurie teisininkai teigia, kad arbitražo jurisdikcija netinkama nagrinėti tokiems reiškiniams.
– Matyt, jei arbitražas priėmė pretenziją, kažkokį sprendimą priims, ginčus nagrinės. Tas ieškinys yra nukreiptas dviem kryptimis. Pirma – noras prisiteisti tam tikrą pinigų sumą, o antras ne ką mažesnis – noras daryti įtaką vykstantiems baudžiamiesiems procesams. Kaip bebūtų, net nepavykus kažko prisiteisti, jei pozityvių faktų konstatavimas ar juridinis vertinimas būtų palankus, neabejotinai antroji kryptis yra labai svarbi.
– Kaip galėtų būti daroma įtaka?
– Pavyzdžiui netiesioginių faktų pripažinimu – pripažintų, kad tam tikras sandoris, kuris Lietuvoje vertinamas kaip turintis kriminalinį atspalvį, yra teisėtas sandoris, atitinkantis nusistovėjusią bankinę praktiką ar panašius dalykus.
– Maskvos arbitražo teismas rugsėjo 22 d. pradeda nagrinėti šį ieškinį. Kas būtų, jei arbitražas pasakytų, kad V. Antonovas teisus? Kokios procedūros prasidėtų?
– Jeigu jis pasakytų, kad nacionalizavimas buvo neteisėtas, greičiausiai reiktų mėginti atkurti status quo, sumokant tam tikrus kompensacinius dalykus bendraturčiams. Jei pasakytų, kad tik kažkas blogai padaryta, tai keistų juridinį veiklos kvalifikavimą nacionalinėje teisenoje. Variacijų yra labai daug.
– Ar Lietuva turi besąlygiškai atsižvelgti į bet kokį Maskvos arbitražo sprendimą?
– Lietuva galėtų mėginti politizuoti sprendimą sakydama, kad procesas nešališkas, buvo pasirinkta arbitražo vieta, bet tai neatrodytų labai gražiai, jei Lietuva pradėtų sąmoningai ignoruoti tam tikrus sprendimus, kuriuos pripažintų visa tarptautinė bendruomenė.
– Kalbame ne apie tarptautinę bendruomenę, o vieną šalį, kurioje slapstosi asmuo, įtariamas Lietuvoje.
– Absoliučiai teisingai, tiesiog būtų sukurta juridinė opinija, tarsi kiti faktai tam neturi įtakos. Arbitražas prilyginamas teismo sprendimui, viešoje erdvėje tai būtų mėginama pateikti kaip realų teisminį tam tikro klausimo išnagrinėjimą.
– Ar Lietuva galėtų šį sprendimą ginčyti?
– Priklausomai nuo to, ką nuspręstų. Tie dalykai, kuriuos sakote, gali būti akcentuojami sukeliant abejones arbitražo procesui – ir proceso, ir sprendimo, koks jis bebūtų, teisėtumui.
– Ar gali būti, kad kreipimasis į Maskvos arbitražą yra pirmas žingsnis siekiant pasiekti tarptautinį arbitražą?
– Galvoju, taip. Tai yra sąmoningas gynybos siekis perkelti žaidimo teritoriją, teisinių procesų nežaisti Lietuvoje, Europos Sąjungos erdvėje, kur galioja tam tikri apribojimai – sąmoningai perkelti į kitą teritoriją ir vėliau priimamus sprendimus manifestuoti, akcentuoti, absoliutinti sakant, kad viskas buvo blogai.
– Teisininkai sako, kad Maskvos arbitražo ieškinys ir tarptautinio arbitražo ieškinys sutapti negali, vadinasi, V. Antonovas turėtų sugalvoti papildomų argumentų.
– Taip, tapatus ieškinys yra negalimas.
– Rusijoje priimtas įstatymas dėl užsienio valstybės teisinio imuniteto ir užsienio valstybės turto Rusijos Federacijoje. Pagal šį įstatymą V. Antonovas tampa kreditoriumi, turint omenyje, kad „Snoro“ turtas yra nacionalizuotas, o Maskvoje taip pat yra dalis turto, teismai, remdamiesi šiuo įstatymų, turi teisę įšaldyti tam tikrus sandorius, susijusius su tuo turtu. Tai reiškia, kad kol arbitražas nepasakė, ar V. Antonovas teisus ar ne, Lietuva negali disponuoti savo turtu. Ar šis įstatymas gali įtakoti procesus?
– Gali būti toks dalykas, kad ieškovo naudai yra įšaldomas tam tikras turtas, kad iš to turto galėtų išieškoti tam tikrus dalykus. Paraleles laiko, ieškinio prasme galima suvesti.
– Yra neoficialių kalbų, kad R. Baranauskas gali prašyti Rusijos pilietybės. Kaip keistųsi situacija, jei jis ją gautų?
– Išdavimo prasme situacija keistųsi iš esmės. Pagal Lietuvos ir Rusijos susitarimą dėl teisinio bendradarbiavimo yra numatyta išlyga, kad susitariančios šalys viena kitai savo piliečių baudžiamajai teisinei neišduoda. Žinant Rusijos teisinę praktiką, ji tikrai neišduoda žmonių, net apkaltintų be jokio politinio atspalvio. To žmogaus mes Lietuvoje nematytume.
– Seime šiuo metu svarstomos prezidentės pataisos, kurias patvirtinus nuo teisingumo užsienyje pasislėpę asmenys galės būti nuteisti už akių, net jei nedavė jokių parodymų ir ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas. Ką manote apie tokias pataisas?
– Pataisos labai geros, pozityvios, atitinka bendrą europinę ir apskritai bendrąją praktiką. Tačiau ir šiai dienai galiojantis norminis reglamentavimas leidžia tokius asmenis teisti už akių.
– Kaip teismas priimtų sprendimus?
– Procesas tokio pobūdžio bylose sukonstruojamas taip, kad yra nustatyti tam tikri instrumentai paskatinanti žmogų dalyvauti kriminalinėje justicijoje. Jeigu jis nedalyvauja, pats to nenori, jam yra užtikrinama, valstybės garantuojama teisinė pagalba ir tam tikri teisiniai instrumentai, suteikiantys galimybę pasisakyti, jei pageidauja. Jei nepageidauja, iš baudžiamojo proceso eliminuojame vieną labai svarbų šaltini – kaltinamąjį. Tai nereiškia, kad teismas už akių priima apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas pagal doktriną neturėtų atsižvelgti, ar dalyvauja, nes tai nesunkina jo atsakomybės. Priešingai, toks teisinis reglamentavimas numato geresnes apskundimo galimybes negu asmenims, kurie dalyvauja.
– Teigiama, kad šios pataisos pritaikytos „Snoro“ atvejui, konkretiems asmenims – V. Antonovui, R. Baranauskui. Nuteisia už akių, skiria bausmę ir kas iš to? Juk tie asmenys slapstosi Rusijoje.
– Nieko. Kol tie žmonės slapstysis Rusijoje, nebus įmanoma jų ekstradicija ir situacija nesikeis. Natūralu, kad jiems palikus Rusiją, ypač pakliuvus į vakarietišką pasaulio dalį, atsiranda įvairiausi teisiniai instrumentai juos suimti, sulaikyti, pargabenti į Lietuvą ir tą bausmę įvykdyti. Juolab, tokio pobūdžio bylose yra svarbu pats sprendimas, tam tikro vertybinio dalyko parodymas. Po nuosprendžio išsisprendžia ir kiti dalykai – kreditorių interesų gynimas, kiti dalykai. Ne vien V. Antonovo ar R. Baranausko klausimas išsprendžiamas.
– Kiek trunka tokio pobūdžio bylų nagrinėjimas?
– Sunku palyginti, nes tokio pobūdžio bylų neturim. Jei lyginti su ankstesnių bankų bylomis, iššvaistymais, tai trunka metų metus. Kalbam apie 5-8 metus, priklausomai nuo kaltinimo apimties ir panašių dalykų.
