„Jūs patikėkit manim, ateis laikas, aš tiek daug papasakosiu, kad tikrai Lietuvoje bus įdomu gyventi daug kam“... Taigi šitaip laukėm, ką gi iš savo kompromatų lagaminėlio iš po lovos išraus draugas Koreika, t.y. ponas Masiulis! Jau kaip dės – visi mužikai žegnosis.
Ir sulaukėm – kalnas pagimdė išsigandusią pelę. Pasaka apie žveją ir auksinę žuvytę, mat vargšas dėl šeimos stengėsi. Kas trečias žodis „paskola“, gal kokį aštuoniasdešimt kartų „iš tikrųjų“.
Na, ir iš tikrųjų – visas kyšininko rinkinukas: skola, grynieji, be notaro, nepagalvojau... Nereikia būti kūno kalbos žinovu: balsas, akys, rankos. Ir apykvailei kaimo bobutei su plaukuota karpa aišku – meluoja.
Vyrui aiškiai pasakyta – jokių ten „papasakosiu“. Pakalbi ką reikia ir mes po metų patikim. Išeisi į tylos zoną, bet praktiškai sausas. O jei spurdėsi – nepatikėsim, ir tada tau chanukas. Taigi metas atsisveikinti, matėm poną paskutinį kartą. Ir ne be reikalo jam šitaip, ten ir plikagalvis pabaltų. Nuo A.Vyšinskio laikų maža kas ten pasikeitė.
Lietuviškų rinkimų kampanija tęsiasi. Ispanai mėtosi pomidorais, mes – ekskrementais. Dalyvauja visos žydrųjų ekranų žvaigždės. Nuo Prezidentės virpančiu nuo priešisterinės būsenos balsu iki A.Syso, kuriam net Coca-Colos Senelio barzda pražilo. Kartais atrodo, kad dar po metų kitų jie visi ten pražils.
Lietuviško rinkimų sezono ypatumai šiemet tokie, kad nugalės ne tas, kurį ilgiau rodys per dėžę. Atvirkščiai, tie, kuriuos ilgai ilgai rodo – galvijai, skirti paaukojimui. Už ekrano tupi žemam starte niekam iki šiol neregėti, nematomieji žmonės. Ir laukia fanfarų trečiajam atėjimui. Šventieji konservatoriai.
Anksčiau vis užveždavo į kareivines naujokų, kokių nors gelbėtojų ar garliavinių. Tai seniai susivienydavo – ir skaniai juos per visus galus! Dabar tokie praktiškai išnaikinti, tai didikai tarpu savęs duodasi. Žiūrovai neatsidžiaugiam, dažnai kuriam pargriuvus pamatai ir pliką užpakalį. Smagumėlis.
Rinkimai už mėnesio. Bet dar nei žodžio neištarta apie „mielus Lietuvos žmones“. Apie tai, kaip patrigubinti algas ir padvigubinti pensijas, vis mažiau dirbant. Kai verslas ir šiaip lietuviški runkeliai balsuoja kojomis. Jokių gausybės ragų ir socialinio teisingumo padavimų. Tam nei pirmiesiems, nei paskutiniams asmenims vis nėra laiko.
Visi net įsiręžę mėtosi kuo kas gali. Akys tik blyksi peiliais patamsiuos, veidai prakaituoti. Kompanijos kampanija tokia, kad laimėtų kurie liks mažiau užmėtyti. Pakalbėti ką nors apie stebuklų programas jie gali įsikarščiavę ir pamiršti. Juk ne juokai šitaip kovoti už mūsų ir jūsų laimę ir valstybę.
Politikų profesija pavojinga, seniai metas jiems nemokamai išduoti pieno. Jei toliau taip eisis, tai kitą sezoną ims iki kraujų pjautis. Todėl laimingas tas ponas Masiulis, ištrenktas į užtarnautą. Išsimiegos žmogus, pataisys sveikatą ir gyvens sau sveikas. Šeima tikrai turėtų STT per kokį laikraštį padėkoti.
Tik nėra to gero, kas neišeitų į blogą. Nereikėjo jam, nelaimėliui, lįsti pas Edmundą, oi nereikėjo! Tik apsijuokė žmogus, ir kaip jam po to teko ir namo pargrįžti? O jau liberalų reitingai, dėl užmaršties natūraliai ėmę keltis, dabar galutinai nuleips.