Nors jaunoji karta apie kindziulius gal nieko nežino, akivaizdu, kad jų yra ir tikrame gyvenime, o ypač politikoje. Tik ne visi drįsta tai pripažinti.
Politikos kindziuliai viską apie viską žino ir nuolat turi savo nuomonę. Dažnai – ir kokių nors mistinių nuojautų, kuriomis pasidalija su teisėsauga, Mokesčių inspekcija ar išvis „aukščiausiu lygiu“. Tačiau viešai prisiekinėja nesantys skundikai.
Kindziuliai mėgsta padėti žmonėms. Todėl kai partijos galvą dėl galimo kyšio sučiumpa teisėsauga, jie skuba užimti laisvą kėdę, siūlo visiems likusiems pasitikrinti melo detektoriais. O kai būna išspiriami, kindziuliai ima lieti ašaras tiesioginiame eteryje.
Kindziuliai negali gyventi be dėmesio – tai burba apie prastas verslo sąlygas, tai maudosi krepšininkų šlovės spinduliuose, tai įdarbina kokį pabėgėlį, tai siūlo britams lažintis iš milijono, tai rengia neva pasaulinio lygio konferencijas. O jau kaip kindziulius visi skriaudžia! Vieni reketuoja, kiti neleidžia kurti frakcijos partijoje – spaudimą jie junta iš visų pusių.
Būna, kad koks nors neapsikentęs nepraustaburnis kindziulius išvadina girtuokliais, bobomis ir mėšlo krūvomis.
Bet kindziuliai paprastai neįžeidūs. Na, nusišneka žmogus, ir tegul, jie pakentės. Juk STT ir prokuratūra – jo pusėje, kad ir kas jam nutiktų, tad iš karto ten skuodžia įskųsti. Jeigu ir nieko neatsitiko, procesas turi vykti – tada kurpiamos išgalvotos istorijos. Neduokdie, specialiosios tarnybos pamanys, kad jis – ne jų žmogus.
O kaip atpažinti kindziulį? Tai nesudėtinga. Jei imtumėte kalbėti nei šį, nei tą, jei vienoje kišenėje rastumėte keliasdešimt milijonų (juolab kad šiomis dienomis pelningai pavyko parduoti lažybų bendrovę „TonyBet“), o kitoje – europarlamentaro mandatą, galite manyti, kad esate aiškus šiuolaikinis kindziulio prototipas.
Tai gal jau laikas sakyti: „Čia priėjo guoga“?
