Tačiau tikroji jo pradžia – vėl sproginėjančios didžiųjų politinių skandalų bombos. Būtent tų sprogimų fone Lietuva ir įžengė į šį sezoną bei Seimo rinkimų finišo tiesiąją.
Pagrindinė šios savaitės politinė naujiena – galimos korupcijos skandalo paskandinto buvusio Liberalų sąjūdžio vedlio E.Masiulio vieša išpažintis.
Tiesa, tai, kaip jis paaiškino, kodėl iš koncerno „MG Baltic“ vieno vadovų R.Kurlianskio paėmė 90 tūkst. eurų siekiančią sumą ir iš kur jo namuose atsirado dar maždaug 150 tūkst. eurų, nebuvo nieko nauja ar netikėta.
E.Masiulis pareiškė, jog tai buvo neoficiali asmeninio draugiškumo ir pasitikėjimo pagrindu jam suteikta paskola, kurią kartu su kitais šeimos sutaupytais pinigais jis ketino investuoti į nekilnojamojo turto verslą.
Seniai buvo aišku, kad nieko kito E.Masiulis, jei prabils, ir negali pasakyti.
Na, žinoma, išskyrus antrą iš dviejų įmanomų versijų – kad tai buvo jam asmeniškai arba kartu ir jo vadovaujamai partijai duotas kyšis į juodąją partijos kasą. Arba už konkrečias partijos paslaugas koncerno interesų labui, arba už išskirtinį partijos, su kuria koncerną ir taip siejo itin glaudūs ryšiai, lojalumą.
Kad būtent taip ir buvo, bando įrodyti teisėsauga, kuri apskritai tiria šio koncerno veiklą įtarusi galimai papirkinėjant ne tik liberalus, bet ir kitas politines jėgas.
Prokurorai bando įrodyti, kad R.Kurlianskis davė E.Masiuliui pinigus būtent už konkrečias jo ir partijos paslaugas balsuojant dėl įstatymų projektų ir kitų dokumentų Seime, sprendžiant dėl tautos patriarcho J.Basanavičiaus paminklo vietos Vilniuje, o jį dabar valdo liberalai ir jų meras R.Šimašius.
Tai kategoriškai neigia ir E.Masiulis.
Bet kokias sąsajas su šia istorija neigia ir šiomis dienomis į apklausas iškviesti kiti liberalų lyderiai, pats koncerno prezidentas D.Mockus.
Svarbiausia – ar teisėsauga gali įrodyti ne tik patį pinigų perdavimo faktą, bet ir jų paskirtį?
E.Masiulis ir kiti istorijos veikėjai, žinoma, tikisi, o gal ir žino, kad ne.
Jei jie teisūs ir ši istorija išleis paskutinį kvapą taip, kaip ir daugelis kitų, lieka tik užjausti teisėsaugą dėl avantiūrizmo ir padarinių, kurie ją šį kartą turėtų užgriūti.
E.Masiulis, liberalai ir verslininkai skaudžiausių padarinių, žinoma, sulauktų tuomet, jei prokurorų įtarimai pasitvirtintų teisme.
Bet, suprantama, ši pusė jau ir taip gerokai nukraujavusi. Pavyzdžiui, Liberalų sąjūdis, vos išlaikęs galvą vandens paviršiuje ir pastaruoju metu net rodęs naujos gyvybės ženklus, vėl raitosi viešųjų ryšių konvulsijose.
Šios partijos padėtis – iš tiesų komplikuota.
Viena vertus, žūtbūtinis ir tiesiog gyvybiškai svarbus jos tikslas, kurio desperatiškai visuomet siekė ir siekia, – kiek įmanoma labiau ir įtikinamiau atsiriboti nuo visos istorijos.
Gali būti, kad to siekė ir E.Masiulis, ir net kai kurie partijos lyderiai, kurie galbūt nusprendė, kad esminio klausimo „iš kur pinigai?“ nebegalima daugiau laikyti pakabinto, nes jį prieš rinkimus nukabins kas nors kitas.
Kita vertus, bet koks šios istorijos atgimimas, nesvarbu, ką kalbėtų esami ir buvę partijos lyderiai, – velniškai nemalonus ir pavojingas partijai prieš rinkimus.
Dar nemaloniau tai, kad atrodo, jog šios savaitės verpetai – toli gražu ne paskutiniai, kuriuos regėsime būtent šiuo lemiamu, paskutiniu periodu prieš rinkimus.
O per paskutinį mėnesį apskritai spręsis, ar politinė dešinė, ar kairė po rinkimų formuos naują valdžią.
Teisėsaugos botagais į visuomenės dėmesio centrą bei savąsias kalvarijas vėl išginti liberalai, aišku, leido ir vėl su palengvėjimu atsikvėpti socialdemokratams.
Kariuomenės už beprotišką kainą mėgintų įsigyti virtuvės reikmenų skandalas šią savaitę pasiekė savo politinę kulminaciją – socialdemokratai ir prezidentė D.Grybauskaitė susikirto taip kietai ir aštriai, kaip, regis, nebuvo susikirtę per visą šios valdžios kadenciją.
Prezidentė tiesiai ir kategoriškai pareikalavo vieno kairiųjų lyderio, krašto apsaugos ministro J.Oleko galvos.
Jis atsisakė pasitraukti, nes jaučiasi teisus. Jį taip pat ryžtingai užstojo pats partijos lyderis, premjeras A.Butkevičius ir visa partija, apkaltinę D.Grybauskaitę, kad ji prieš rinkimus atakuoja kairiuosius dešiniųjų naudai.
Ministras ir kairieji įrodinėja, kad J.Olekas ir ministerija nuo pat pirkimo pradžios jį sustabdė, kreipėsi į atsakingas institucijas, o vienintelė galima ministro kaltė – kad jis apie tai neištrimitavo iš karto ir galbūt ne kiekviename žingsnyje ir kiekvieną akimirką ragino pavaldinius ir teisėsaugą kuo greičiau viską ištirti.
Prezidentė kartoja, kad ministras meluoja. Jos vadeliojamos prokuratūra, Valstybės kontrolė ir Viešųjų pirkimų tarnyba, žinoma, nekalba taip pat, tačiau vis viena stengiasi mesti šešėlį ant ministro, neva jis – tyčia ar ne – neinformavo ar nepakankamai informavo apie tyrimą, vykstantį už ministerijos sienų.
Tuo tarpu opozicija toliau šaukia apie tėvynės išdavystę ir galimą kairiųjų korupcinę aferą ir jau reikalauja ne tik ministro, bet ir premjero bei visos Vyriausybės galvų.
Bet kokiu atveju akivaizdu, kad visa tai – politinės grumtynės, kurių pabaigą gali paskelbti tik pasibaigę rinkimai.
