Dėl grėsmės gyvybei už dalyvavimą opozicinės partijos veikloje savo gimtinę palikęs tadžikas pramoko lietuvių kalbos ir su žmona bei dukra įsikūrė Kaune. Pokalbio metu I.Yaqubovas skubėjo patikinti, kad, vos tik padėtis jo gimtinėje pasikeis, jis tuojau pat išvyks namo.
– Mes kalbamės simbolišką dieną – šiandien Tadžikistane minima Nepriklausomybės diena, o jūs ją pasitinkate toli nuo namų. Kaip dėl to jaučiatės?
– Nepriklausomybės dieną atvirai turiu pasakyti, kad net ir šiandien mano tėvynėje tikrosios nepriklausomybės nėra. 1991-ųjų rugsėjo 7-ąją Tadžikistanas tapo nepriklausoma valstybe, bet į valdžią atėjo tas pats režimas, kuris šalį valdė ir Sovietų Sąjungos laikais, tad niekas nepasikeitė.
Jau 25-erius metus šalį valdo prezidento Imomali Rakhmono, kuris turi devynis vaikus, šeima. Viena I.Rakhmono dukrų yra prezidento administracijos vadovė, 27 metų sūnus – ministras, atsakingas už kovą su korupcija, kita dukra – eina aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, o žentas – nacionalinio banko vadovas.
Gyvendamas tokioje demokratiškoje šalyje kaip Lietuva, galiu tik svajoti apie tokią pat demokratiją ir savo šalyje. Labai tikiuosi, kad vieną dieną ir mano šalis galės džiaugtis tikrąja nepriklausomybe.
– Papasakokite apie savo gyvenimą Tadžikistane. Kodėl turėjote bėgti iš šalies?
– Gyvendamas Tadžikistane aktyviai dalyvavau opozicinės partijos veikloje, 2014 metais iškėliau savo kandidatūrą rinkimuose vienoje iš sričių, kuri savo dydžiu prilygsta visai Lietuvai, ten gyvena apie 2,5 mln. gyventojų. Mes tikėjomės iškovoti vietų parlamente ir pasiekti, kad atsirastų daugiau demokratijos ir laisvės. Deja, mūsų šalyje niekada nevyko demokratiški rinkimai, tą patvirtino ir tarptautinių organizacijų stebėtojai. Nors ir pavykdavo surinkti daugiau kaip 50 proc. rinkėjų balsų, oficialiai būdavo pripažįstama, kad partija surinko vos 8–9 proc. balsų.
Augant partijos populiarumui daugėjo ir už ją balsus atiduodančių žmonių, tad prasidėjo persekiojimas. Keli mano bendražygiai buvo nužudyti, daug jų įkalinta nepateikus jokių kaltinimų, ten jie kankinami. 2015 m. valdžia imitavo politinį perversmą, dėl kurio apkaltino mūsų partiją, paskelbė ją ekstremistine ir teroristine organizacija. Kas spėjo pabėgti, tiems pasisekė, kas ne – dabar yra kalėjime. Patikėkite, kalėjimai Tadžikistane tikrai blogesni už legendinį Gvantanamą.
Tuo metu, kai visą tai vyko, aš buvau Maskvoje, dirbau rinkimų stebėtoju, nes ten dirba ir gyvena daug emigrantų iš Tadžikistano. Jie balsuoja rinkimuose. Sužinojęs, kas nutiko, likau kuriam laikui Rusijoje, bet vėliau sužinojau, kad serga mano mama. Net ir žinodamas, kad mano gyvybei gresia pavojus, grįžau per Kirgistaną, maniau, kad taip bus saugiau, bet saugumas apie tai sužinojo, ir buvau suimtas.
Vieną 2015-ųjų liepos rytą į mano namus įsiveržė dešimt asmenų, buvau suimtas. Buvau verčiamas per televiziją pasisakyti, kad išsižadu savo politinės veiklos ir narystės partijoje. Kai po ilgų kankinimų ir grasinimų tai padariau, man buvo pagrasinta, kad mano šeima bus prievartaujama mano akyse. Mane paleido, bet tai buvo tik parodomoji akcija.
– Kaip atrodė jūsų pabėgimas iš Tadžikistano?
– Žinojau: jei noriu likti gyvas, turiu išvykti. Gyvenu antrame aukšte, įėjimai į namą buvo stebimi, tad nusileidau į pirmą aukštą ir, tik turėdamas pasą, iššokau iš kaimyno balkono kitoje namo pusėje, ten laukė draugo automobilis. Mane draugai nuvežė į oro uostą, gavau bilietą į Maskvą, į lėktuvą buvau įsodintas per vadinamąjį „juodąjį koridorių“. Taip man pavyko pasiekti Maskvą, bet žmona ir dukra liko Tadžikistane. Labai jaudinausi dėl jų gyvybės. Jos kurį laiką nežinojo, kas man nutiko, bet paskui susisiekiau su jomis.
– Kaip jums pavyko iš Tadžikistano išvežti dukrą ir žmoną?
– Žinojau, kad jos sekamos, mat saugumas tikėjosi mane rasti. Aš į namus neskambinau, jos tikrai nežinojo, kur esu. Po dviejų mėnesių mano draugai dukrą ir žmoną išskraidino į Maskvą. Buvo kaip tik pasibaigęs Ramadanas ir švenčiama jo pabaiga. Tadžikistane tai reiškia kelis laisvadienius, tad didžioji dalis saugumo pareigūnų, dirbusių toje Tadžikistano dalyje, buvo kilę iš centrinės šalies dalies ir šventės metu išvykę lankyti artimųjų. Liko dirbti nedidelės pajėgos, tuo ir pasinaudojo mano dukra ir žmona.
– Kodėl prašėte būtent Lietuvos vizos?
– Rusijoje likti buvo pavojinga, nes bet kuriuo metu bus galėjo suimti ir išsiųsti į Tadžikistaną. Lietuvoje anksčiau esu buvęs kelis kartus, šį šalis man labai patiko. Ėmęs svarstyti, kur mes su šeima galėtume lengviau integruotis, nebūtų didelio kalbos barjero, nes dukra ir žmona kalba rusiškai, nusprendžiau prieglobsčio prašyti būtent čia. Norėjau, kad dukra galėtų toliau mokytis. Jau metus ji tai daro rusų mokykloje Kaune.
– Kai atvykote į Lietuvą, kaip klostėsi jūsų gyvenimas toliau?
– Tas, kuris sako, kad nieko nebijo, meluoja. Žmogaus prigimtyje esama stipraus baimės jausmo. Esu dėkingas Lietuvai, kad čia galiu jaustis saugus. Vos atvykę į Lietuvą 5–6 mėnesius gyvenome labai uždarą gyvenimą, su niekuo nenorėjome kalbėtis ir nieko matyti, tai buvo tam tikra šoko būsena, kurią padėjo įveikti psichologų konsultacijos.
Šiandien, jau praėjus tam sunkiam laikui, suprantu, kad turiu suimti save į rankas ir ryžtis prabilti apie tuos žmones, kurie liko Tadžikistano kalėjimuose.
Mano šeimos gyvenimas čia prasidėjo nuo nulio. Mano turėtas nekilnojamasis turtas Tadžikistane yra konfiskuotas. Tėvynėje turėjau stambų verslą – automobilių servisų ir plovyklų tinklą. Kai tik mano partneriai sužinojo, kur esu, man atsiuntė šiek tiek pinigų. Jų pakako dviejų kambarių butui Kaune, ir kadangi turiu savo būstą, automobilį, nepretenduoju į jokias pabėgėliams skirtas išmokas.
Bet supraskite, visada buvau tas, kuris duoda kitiems, sukūriau darbo vietų, tad man labai sunku ko nors prašyti. Mano šeima visuomet buvo materialai aprūpinta, o čia verčiamės labai kukliai.
– Kaip jūsų šeima apsiprato Lietuvoje?
– Dabar jau lengviau, bet vos atvykusi mano žmona labai dažnai verkdavo. Jai buvo sunku. Ji ne kartą man sakė, kad neturėtume žmonėms sakyti, kad esame pabėgėliai, tai slėpti. Ji dėl to labai išgyvena. Žmona dėvi skarą ir kartą vietinės „bobulės“ parke patarė ją nusiimti. Tai nebuvo koks nors grasinimas, tiesiog senjorės norėjo patarti, kad, anot jų, būtų išvengta kokių nors su neapykanta susijusių incidentų.
Lietuvoje labai brangi medicina – vos vieno danties sutaisymas pas odontologą atsiėjo 300 eurų. Šiuo metu nedirbu, gyvename iš turimų santaupų, tad tokios išlaidos tikrai labai smarkiai palengvina piniginę. Tadžikistane niekuomet nejautėme nepritekliaus ir niekuomet negalvojome, kad gyvenimas taip susiklostys. Kai tik padėtis Tadžikistane pasikeis, grįšime namo.
Mano žmona turi konditerės išsilavinimą ir labai norėtų dirbti, bet kai kreipiasi į darbdavius, vis girdi pažadą, kad jai paskambins, bet taip to skambučio ir nesulaukia.
– Lietuvoje gyvenate jau metus, kas per tą laiką jūsų gyvenime pasikeitė?
– Šiuo metu vis lyg ir krypsta į gera, tik labai nerimauju dėl Tadžikistane likusių šeimos narių. Kai pirmą kartą apsilankiau Kauno mečetėje, sutikau vieną lietuvį, kuris pradėjo mane mokyti lietuvių kalbos. Jis kas savaitę atvyksta pas mane maždaug 80 km, kad galėtume mokytis. Labai vertinu šią draugystė. Juk žmogus dėl imigranto aukoja savo laiką, lėšas. Man tai labai daug reiškia.
Kartą turguje pamečiau piniginę su dokumentais ir pinigais. Prekes pasiėmiau, o piniginę palikau. Grįžau po kurio laiko, bet niekas nieko nebuvo matęs, o aš buvau paprotintas: kas Lietuvoje prapuola, tai jau su visam. Netiesa, po poros dienų mane susirado ta pati močiutė, kuri mano žmonai parke patarė skarelę nusiimti, ir grąžino piniginę su visais pinigais. Moteris visą dieną ieškojo, kur mes gyvename, nes vos porą kartų matė parke. Kaip po viso to nemylėti Lietuvos?
Tadžikistane ir kitose Vidurio Azijos šalyse yra tokia tradicija: maisto gaminama šiek tiek daugiau nei reikia šeimai, kad būtų galima juo dalytis su kaimynais. Mes, norėdami susipažinti kaimynais, pasigaminome maisto ir pabeldėme į duris. Jie atidarė, pažiūrėjo į mus ir užtrenkė duris. Mes nesiliovėme taip daryti, susipažinome, vieni kitus supratome ir viskuo draugiškai dalijamės.
