Tas keturias tuščias iškabas būtų galima naudoti kaip kintančią ekspoziciją mūsų pačių kvailumui garsinti. Kiekvieną savaitę ją keistume naujais eksponatais, o kai kurie galėtų ir mėnesių mėnesiais stovėti.
Kol pagaliau nusibos į juos spoksoti ir imsime ką nors keisti, kad mūsų pačių bukumas taip akių nebadytų.
Ant vieno postamento reikėtų užrioglinti sovietinės Lietuvos darbo kodeksą, kuris, pagrimuotas prieš Europos Sąjungos narystę, galioja iki šiol ir, atrodo, galios toliau.
Kadangi netgi juo suinteresuoti verslo atstovai ir laisvųjų profesijų atstovai pakėlė rankas, užsimerkė prieš Prezidentūros priterliotus veto ir pasakė: jau geriau su idiotišku, bet bent jau pažįstamu įstatymu nei su idiotišku naujai supainiotu.
Šalia būtų galima užkarti gatvių pavadinimų lenteles lenkiškai, rusiškai, vokiškai, angliškai ir net olandiškai, perbrauktas storais lietuviškais brūkšniais.
Taip norisi įamžinti Vyriausybės atstovės Vilniaus apskrityje uolumą, kad būtų besąlygiškai vykdomos teisės normos, reguliuojančios valstybinės kalbos vartojimą viešosiose vietose.
Toji atstovė tarsi ir teisininkė, tad turėtų suprasti skirtumą tarp dvikalbystės ženklinant gatves ir simbolinių autorinių lentelių.
Todėl tikrai nusipelno atskiro monumento, kad žmonės žiūrėtų važiuodami pro šalį ir suprastų: teisininko diplomas tikrai negarantuoja sveiko proto.
Kai kuriems žmonėms, deja, toks diplomas, o dar padaugintas iš atsakingo posto, sveiką protą pakeičia. Su visomis aplinkiniams graudžiomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Taip pat norėtųsi ir kuklaus, tačiau skoningo paminklo naujiesiems Lietuvos blaivintojams iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Prekybininkų iniciatyva kvosti pasų iš pensininkų, žinoma, nei į tvorą, nei į miestą.
Tačiau pseudovalančiukų grasinimai įvesti valstybinį monopolį alkoholiui – išvis anapusiniai. O ypač pasidrąsinimai, kad taip daro Skandinavijos šalys. Kaimynai daug ką daro. Jie, pavyzdžiui, ir samčių su duonriekiais neperka po pustrečio šimto eurų.
O įvedinėti dar vieną monopolį, dar vieną viešųjų pirkimų leviataną šalyje, kuri chroniškai nesusitvarko su korupcija, – elementarus pavyzdys, kad ir abstinencija dar negarantuoja sveiko proto. Kas iš tų nepažeistų smegenų ląstelių, jeigu trūksta įgūdžių jomis naudotis.
Aišku, būtų smagu įsivaizduoti, kaip tokio monopolio prievaizdas formuluotų viešąjį pirkimą, sakykim, 2015 m. Bordo raudonojo vyno derliaus – tiek ir tiek laipsnių, tiek ir tiek įvertinimo pagal Robertą Parkerį ir Jancis Robinson, tiek ir tiek sulfitų (jeigu leistų juos, žinoma, – juk žalieji).
Žodžiu, kontrabandinis gandras su babatuko buteliu po sparnu – kaip tik tas paminklas, kuris tinkamai įamžintų dar vieną gerais norais grįstą autostradą į kvailių pragarą.
Antra vertus, netgi akmeninis gandras, netgi su buteliu po sparnu, ir tas greičiausiai išskristų į šiltuosius kraštus, nei spoksotų į lietuvišką monopolį.
O paskutinei tuščiai vietai net sunku ir išrinkti geriausią kandidatą. Galima čia kokią listerijos lazdelę patupdyti. Ar kitą bakteriją.
Įamžinant tuos, kurie iš visų pakampių murma ragindami atsistatydinti vyriausiąjį „veterinorių“.
Galima cepeliną užkelti, už kurį nesuprasi, kas mokėjo, – žemės ūkio ministrė, jos vyras ar dar kita ypata garsiojoje viešųjų ir privačių interesų medžioklėje.
Galima tą patį J.Basanavičiaus paminklo maketą, dėl kurio dyla STT slenkstis ir pusė miesto aiškinasi, kuo gi tautos patriarchas taip visiems įtiko, kad dėl jo reikėtų banknotais įdarytomis kartoninėmis dėžėmis mėtytis po visas parkavimo aikšteles.
O galima tiesiog palikti tuščią. Kaip protestą prieš seniai įrodytą dėsnį, jog gamta tuštumos nemėgsta.
Ypač kai ta tuštuma palikta mokytis žioplumo, bukumo arba elementaraus tingėjimo.
