„Galėjau su šeima gyventi mieste, tačiau nusprendėme įsikurti kaime, kur
oras grynesnis, vaikams smagiau“, – karčiai šyptelėjo Nerijus Dobilas
iš Matlaukio kaimo (Vilkaviškio rajonas), esančio netoli Kybartų.
Nerijaus šeima Matlaukio pakraštyje apsigyveno prieš 14 metų,
nenujausdama, jog taps netvarkingo ūkininko įkaitais.
Priešais Nerijaus ir jo kaimynės Daivos sodybas gyvenantis Valdas
Mančiakas laiko 30 karvių.
„Aš tikrai nesu prieš ūkininkavimą, suprantu, jog gyvenimas kaime yra
kitoks nei mieste. Tačiau visur reikia laikytis tvarkos.
Valdas nėra blogas žmogus, tačiau nesugeba susitvarkyti su galvijų
mėšlu. Jau dešimt metų vasaromis gyvename nuolatiniame dvoke. Kai
palyja, srutos atiteka iki mano ir kaimynės sklypų.
Į svečius atvažiavę draugai stebisi, kokia smarvė tvyro. Lauke padžiauti
skalbiniai prisigeria dvoko. Vaikai atsisako rengtis išskalbtais, tačiau
smirdinčiais drabužiais, nes iš jų tyčiosis mokykloje.
Daugybę kartų prašėme: „Valdai, būk žmogus, susitvarkyk“. Jis vis žada
ir žada. Gal nespėja ar nepajėgia, tačiau kam tada tiek karvių laiko?
Žmonės pavasarį mėšlą išsiveža, o Valdas – ne. Dėl vieno karto niekas
nieko nesakytų, bet tokia situacija tęsiasi dešimtmetį“, – apie
patiriamus nemalonumus pasakojo Nerijus.
Jis teigė, jog pernai kaimynas tiek pripildė mėšlidę, jog šios sienos
neatlaikė ir išvirto.
Po to V.Mančiakas išliejo naujus pamatus, tikino, jog mėšlidė įrengta
pagal visus reikalavimus.
Prieš dešimt metų Nerijus savo sklypą apsitvėrė vielos tinklu ir tvoros
pakraščius apsodino eglutėmis.
„Maniau, užaugs eglės, tai nors didžiulių mėšlo krūvų nesimatys. Deja,
iki mano sklypo atitekantys srutų upeliai viename kampe nudžiovino
eglaites. Tris kartus jas jau atsodinau, tačiau toje vietoje eglaitės
tebemiršta, o srutų nepaliestos – gerokai ūgtelėjo“, – apgailestavo
Nerijus.
Prie V.Mančiako ūkinių pastatų iš Nerijaus ir jo kaimynės Daivos sodybų
gerai matomas vaizdas pribloškia klaikia netvarka, ne tik kvapais.
„Pavasarį, kai kiti žmonės išsiveža mėšlą, prie Valdo ūkinio pastato per
vasaras stovi mėšlo piramidės.
Šiemet buvo lietinga vasara, per dvoką buvo neįmanoma kieme būti.
Mūsų sklypai ribojasi. Kol neiškėlėme savojo aukščiau, srutos į mūsų
garažą atitekėdavo“, – pasakojo Daiva.
Ir ji, ir Nerijus teigė, jog per pastarąjį dešimtmetį jie su ūkininku
bandė susitarti gražiuoju ir vis patikėdavo šio pažadais susitvarkyti.
„Gerai, kad šulinių neturime, vandenį gauname iš gręžinio, antraip būtų
visai blogai“, – sakė srutų antplūdžius ir smarvę kenčiantys V.Mančiako
kaimynai.
Tądien ūkininkas traktoriumi, į kabiną įsisodinęs du kiauksinčius
šunelius, triūsė laukuose netoli kaimo.
Pakalbintas V.Mančiakas kiek droviai ištarė: „Susitvarkysiu. Mane jau
baudė aplinkosauga. 14 eurų sumokėjau. Ten – ne srutos, o lietaus
vanduo. Tikrai susitvarkysiu“.
Vilkaviškio rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vitas Bakas
teigė, jog šių metų liepos mėnesį V.Mančiakui už srutų tvarkymo
taisyklių pažeidimus buvo surašytas protokolas ir skirta bauda.
„Kol kas netikrinome, ar jis įvykdė nurodymus, nes nesibaigė skirtas
trijų mėnesių terminas. Jei neįvykdys, sankcijos bus griežtesnės“, –
sakė V.Bakas.
Prikaupusiam kalną mėšlo, iš kurio į kaimynų sklypus teka srutos,
V.Mančiakui susitvarkyti dvokiantį šabakštyną liko savaitė.
˙