„Galėjau su šeima gyventi mieste, tačiau nusprendėme įsikurti kaime, kur oras grynesnis, vaikams smagiau“, – karčiai šyptelėjo Nerijus Dobilas iš Matlaukio kaimo (Vilkaviškio rajonas), esančio netoli Kybartų.
Nerijaus šeima Matlaukio pakraštyje apsigyveno prieš 14 metų, nenujausdama, jog taps netvarkingo ūkininko įkaitais.
Priešais Nerijaus ir jo kaimynės Daivos sodybas gyvenantis Valdas Mančiakas laiko 30 karvių.
„Aš tikrai nesu prieš ūkininkavimą, suprantu, jog gyvenimas kaime yra kitoks nei mieste. Tačiau visur reikia laikytis tvarkos.
Valdas nėra blogas žmogus, tačiau nesugeba susitvarkyti su galvijų mėšlu. Jau dešimt metų vasaromis gyvename nuolatiniame dvoke. Kai palyja, srutos atiteka iki mano ir kaimynės sklypų.
Į svečius atvažiavę draugai stebisi, kokia smarvė tvyro. Lauke padžiauti skalbiniai prisigeria dvoko. Vaikai atsisako rengtis išskalbtais, tačiau smirdinčiais drabužiais, nes iš jų tyčiosis mokykloje.
Daugybę kartų prašėme: „Valdai, būk žmogus, susitvarkyk“. Jis vis žada ir žada. Gal nespėja ar nepajėgia, tačiau kam tada tiek karvių laiko?
Žmonės pavasarį mėšlą išsiveža, o Valdas – ne. Dėl vieno karto niekas nieko nesakytų, bet tokia situacija tęsiasi dešimtmetį“, – apie patiriamus nemalonumus pasakojo Nerijus.
Jis teigė, jog pernai kaimynas tiek pripildė mėšlidę, jog šios sienos neatlaikė ir išvirto.
Po to V.Mančiakas išliejo naujus pamatus, tikino, jog mėšlidė įrengta pagal visus reikalavimus.
Prieš dešimt metų Nerijus savo sklypą apsitvėrė vielos tinklu ir tvoros pakraščius apsodino eglutėmis.
„Maniau, užaugs eglės, tai nors didžiulių mėšlo krūvų nesimatys. Deja, iki mano sklypo atitekantys srutų upeliai viename kampe nudžiovino eglaites. Tris kartus jas jau atsodinau, tačiau toje vietoje eglaitės tebemiršta, o srutų nepaliestos – gerokai ūgtelėjo“, – apgailestavo Nerijus.
Prie V.Mančiako ūkinių pastatų iš Nerijaus ir jo kaimynės Daivos sodybų gerai matomas vaizdas pribloškia klaikia netvarka, ne tik kvapais.
„Pavasarį, kai kiti žmonės išsiveža mėšlą, prie Valdo ūkinio pastato per vasaras stovi mėšlo piramidės.
Šiemet buvo lietinga vasara, per dvoką buvo neįmanoma kieme būti.
Mūsų sklypai ribojasi. Kol neiškėlėme savojo aukščiau, srutos į mūsų garažą atitekėdavo“, – pasakojo Daiva.
Ir ji, ir Nerijus teigė, jog per pastarąjį dešimtmetį jie su ūkininku bandė susitarti gražiuoju ir vis patikėdavo šio pažadais susitvarkyti.
„Gerai, kad šulinių neturime, vandenį gauname iš gręžinio, antraip būtų visai blogai“, – sakė srutų antplūdžius ir smarvę kenčiantys V.Mančiako kaimynai.
Tądien ūkininkas traktoriumi, į kabiną įsisodinęs du kiauksinčius šunelius, triūsė laukuose netoli kaimo.
Pakalbintas V.Mančiakas kiek droviai ištarė: „Susitvarkysiu. Mane jau baudė aplinkosauga. 14 eurų sumokėjau. Ten – ne srutos, o lietaus vanduo. Tikrai susitvarkysiu“.
Vilkaviškio rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vitas Bakas teigė, jog šių metų liepos mėnesį V.Mančiakui už srutų tvarkymo taisyklių pažeidimus buvo surašytas protokolas ir skirta bauda.
„Kol kas netikrinome, ar jis įvykdė nurodymus, nes nesibaigė skirtas trijų mėnesių terminas. Jei neįvykdys, sankcijos bus griežtesnės“, – sakė V.Bakas.
Prikaupusiam kalną mėšlo, iš kurio į kaimynų sklypus teka srutos, V.Mančiakui susitvarkyti dvokiantį šabakštyną liko savaitė. ˙
