– Kaip susiklostė aplinkybės, kad turėjote palikti namus?
– Mano žmona turi lietuviškų šaknų. Nors abu esame kilę iš Donecko, kai tik prasidėjo karas, teko iš tų vietų išsikelti. Vėliau per perkraustymo programą iš ten išvykome.
Donecke teko palikti visą turtą, ten liko ir suremontuotas mūsų šeimos butas. Vėliau sužinojome, kad ten buvo apgyvendinti žmonės, o dabar mūsų namai Donecke, kiek mums patiems žinoma, stovi tušti, o mes gyvename Kaune.
– Iš karto planavote vykti būtent į Lietuvą?
– Neturėjome kito pasirinkimo, pasinaudojome persikėlimo į Lietuvą programa. Mano žmona labai norėjo gyventi Lietuvoje, čia gyveno jos prosenelis, kuris buvo ištremtas. Mano žmona visuomet domėjosi Lietuvos kultūra.
– Ar pavyko Lietuvoje susirasti darbą?
– Taip, esu kompozitorius, pianistas ir koncertmeisteris, pats rašau muziką. Mano žmona filologė – rusų kalbos ir literatūros dėstytoja. Žinoma, darbą rasti nebuvo lengva, juo labiau kad jo ieškojau savarankiškai. Darbo biržoje man pasiūlė įvairių darbų, bet supratau, kad šiuos pasiūlymus priimsiu tik tada, kai jau būsiu išbandęs visus variantus rasti darbą pagal specialybę ir gebėjimus.
Nuo tos dienos, kai išsiunčiau kelis gyvenimo aprašymus, pirmą darbo pasiūlymą gavau po savaitės. Šiuo metu dirbu Kauno choreografijos mokykloje koncertmeisteriu.
– Kaip jūsų šeima buvo priimta Lietuvoje?
– Labai svetingai. Būna viešų pareiškimų, kad Lietuva nėra svetinga pabėgėliams ir čia sunku gyventi, bet kai mes atvykome, buvome apgyvendinti bendrabutyje, mums suteikė šiltą kambarį, daiktų įsikurti. Mums parūpino patalynę, higienos reikmenų. Manau, tai buvo geros sąlygos.
Vienintelis sunkesnis laikotarpis buvo tuomet, kai vos pradėjus mokytis lietuvių kalbos pritrūko mokytojų. Todėl ir pats kalbos mokymasis užtruko. Tiesa, tas mokymas, kuris buvo organizuojamas, buvo aukšto lygio, tad skųstis neturiu kuo.
– Ne visi pabėgėliai apie Lietuvą atsiliepia kaip jūs. Štai pirmoji iš Irako čia perkalta šeima jau išvyko į Švediją. Kaip manote, kokios galimos tokio sprendimo priežastys?
Mano nuomone, išvykimo priežastys gali būti dvi. Pirmoji – klimatas. Juk tai didelis pokytis žmonėms iš Rytų. Pats atvykau iš Ukrainos, kur klimato skirtumai nuo lietuviško nėra tokie ryškūs, bet vis tiek reikia prisitaikyti.
Veikiausiai išvykusi šeima norėjo patogesnių gyvenimo sąlygų, didesnių perspektyvų. Esu įsitikinęs: jei žmogus sugeba ką nors daryti, bet kurioje vietoje jam pavyks rasti kad ir paprastą darbą.
Žiūriu, kas vyksta Sirijoje, – siaubas.... Donecke taip nebuvo, miestas stovi ir tai ne griuvėsių krūva, bet žmonės vis tiek gyvena įsitempę, ieško būdų išvykti.
– Ar savo ateitį įsivaizduojate Lietuvoje?
Negaliu šiandien atsakyti į šį klausimą. Mano ateitis – mano keturmetė dukrelė Sofija. Jeigu jai gyventi bus gera, turės galimybę mokytis, liksime čia. Šių dienų pasaulyje galima darbuotis ir per atstumą: šiuo metu kaip tik kuriu muziką užsakovui Amerikoje.