Už mokesčių mokėtojų ir atliekų „gamintojų“ – regiono gyventojų pinigus išlaikomi RAATC‘ai, VASA‘i, RAAD‘ai, LAAIF‘ai, AAA, APVA ir kitos agentūros su būriu aplinkos ministerijos departamentų ir savivaldybės skyrių, neišsprendžia dilemos: kaip aplinkosauginiu aspektu geriau – rūšiuoti ar nerūšiuoti atliekas? Rūšiuoti atliekas valdžia nusprendė seniai – išleista 120 milijonų litų, gautų iš Europos Sąjungos fondo.
Už juos greta Gariūnų pastatyti mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginai. Tarsi „niekas“ iš atsakingų institucijų ir vadovų nesuvokė, kad įrenginys per dieną „gamins“ iki 400 tonų atliekų po rūšiavimo. Sprendimai atrodė logiškai: atliekos kaip atgautasis kietasis kuras turėjo būti sunaudotos energijos gamybai, t.y. deginamos. Tačiau „didieji atliekų tvarkymo strategai“ ir gerai apmokami samdomi konsultantai, nesugebėjo, o gal ir nenorėjo įvertinti investicijų į pasenusias atliekų deginimo technologijas beprasmiškumo, kai tam pasipriešino sąmoningi vietos gyventojai ir aplinkosaugos organizacijos.
Negana to, projektas, nepaisant jo autorių didžiavimosi „išmanumu“ – esą rūšiavimo ir deginimo gamyklų sklypai ribojasi ir atliekos trumpiausiu keliu su minimaliais transporto kaštais iš rūšiavimo bus nukreipiamos deginti, niekam nepavyko įvertinti beveik 3 metų skirtumo tarp šių dviejų objektų statybų. Turime patikėti, kad sprendimų priėmėjai, dar rengiant ir derinant rūšiavimo gamyklos projektą, nesugebėjo numatyti vietos laikinam sandėliavimui. Tad dabar turime „trumpiausią ir pigiausią“ kelią atliekų sandėliavimo link: Gariūnai – Visaginas – Gariūnai. Ir šiuos romantiškos atliekų kelionės kaštus, kaip visada, dengsime mes, gyventojai, o gamtai liks betikslė papildoma transporto tarša. Daug sąmokslo teorijų sukuria ir Vilniaus miesto pagrindinio VRAATC (Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro) akcininko vykdoma atliekų kainodaros ir VRAATC veiklos koordinavimo politika.
Sąvartyno mokesčio pakėlimas ir atliekų vežimo konkurso „vokų atplėšimas“ keistai sutapo su bręstančia rūšiuotų atliekų saugojimo problema. VRAATC vadovas viešai dėsto mintis, kaip reikės iš konkursą laimėjusių verslininkų perimti rūšiavimo gamyklą, nors apie pagrindinės problemos sprendimą – atliekų sandėliavimą – racionalių minčių taip ir neatskleidžia. O miesto – pagrindinio buitinių atliekų „gamintojo“ vadovai abejingai stebi šį procesą. Juk tai nesuteikia galimybės trumpalaikiam šou kaip, tarkim, iškabinti kokį užrašą turistams ar nuspręsti, kokia spalva apšviesti Tris kryžius! Ir, aišku, todėl visuomenei „nesigiria“ įkūrę dar vieną už buitinių atliekų tvarkymą atsakingą savivaldybės įmonę – „Vilniaus atliekų sistemos administratorių“ (VASA).
Tai ir aiškiausias didinamų mokesčių už atliekų tvarkymą pateisinimas, juk reikia gerų algų naujiems įmonės vadovams, nepriklausomiems valdybų nariams. Nepaisant to, kad nei esamais administraciniais pajėgumais, nei naujai stiegiamais, miesto valdžia negeba priimti atsakingų sprendimų. Tai aiškiai parodo pastarųjų dienų įvykiai sostinėje, kai regiono buitinės atliekos nerūšiuotos sėkmingai keliauja Kazokiškių sąvartyno link, o milijonus kainavusi rūšiavimo gamyklą sėkmingai stovi nenaudojama.
Dar keisčiau atrodo Aplinkos ministerijos pozicija. Juk ministerija, įgyvendindama prisiimtus šalies įsipareigojimus Europos Sąjungai, uždraudžia nerūšiuotų atliekų patekimą į sąvartyną. Tačiau čia pat demonstruoja visišką neūkiškumą ir nekompetenciją, nes, turėdama centralizuotą ir ministrui tiesiogiai pavaldžių regioninių departamentų kontrolės sistemą, nesugeba pasidalinti kitų – 9 – regionų atliekų rūšiavimo patirtimi.
Nepaisant to, kad ES lėšomis įrengta 10 atliekų rūšiavimo įrenginių, Klaipėdoje jas degina, o kaip tvarkomasi su atliekomis kituose regionuose – neaišku. Ar nėra taip, kad jų rūšiuotos atliekos „laikinai sandėliuojamos“ bendrame sąvartyno kaupe? Kilus skandalui ministras lengva ranka pasirašo leidimą „laikinai sandėliuoti“ atliekas sąvartyne, veikiausiai, susitaikęs su mintimi, kad jam šio klausimo ateityje spręsti nebereikės.
Toks negebėjimas matyti visą atliekų tvarkymo grandinę – aiškus kelias į atliekų tvarkymo krizę, ateityje neišvengiamai kainuosiančią ES finasinėmis sankcijomis. Ir tai bus užkrauta ant mūsų – vartotojų – pečių. Nenorą prisiimti atsakomybę už savo kuruojamos srities problemas aplinkosaugos valdininkai bando pridegti teisės aktų netinkamumu, kitų ministerijų, savivaldybės, verslo neveiklumu.Bet pasigendame pačios Aplinkos ministerijos iniciatyvos, šeimininkiškumo, pareigos jausmo.
Sistemos biurokratiniai mechanizmai sėkmingai žudo bet kokia privačią iniciatyvą spręsti strategijų spragas. Kaip pavyzdžiui ministerijai pavaldi Aplinkos apsaugos agentūra nesugeba tinkamai sukoordinuoti teisėtų leidimų išdavimo laikinam atliekų saugojimui. Nekalbant apie pačios Aplinkos ministerijos abejotinas pastangas inicijuojant ir remiant žiedinės ekonomikos principais grįstą atliekų perdirbimą, einant beatliekinės apinkai draugiškos pažangiausios pramonės link.
Tai tik vienas iš skaudžių atvejų ir „gaisrų gesinimų“ praktikų, kai pasiteisinus problemos sprendimo nedelsiant būtinybe, nepaisant jog tai daroma pačios gamtos sąskaita. O reikia tiek „nedaug“: ministro ir ministerijos sistemos darbuotojų atsakomybės, jų supratimo. Galima paskirti vieną atsakingą už atliekų tvarkymą instituciją, savivaldybei pavedant ne tik pareigas bet ir atsakomybę.
Srities kompetencija ir aiški atsakomybė už rezultatus turi būti suformuota nuo aukščiausių vadovų iki žemiausių specialistų. Ministerija turi tapti lyderė, nustatančia atliekų tvarkymo gaires bei strategijas. Tai reiškia, kad turime pertvarkyti Vyriausybės darbą pagal esmines problemas, o ne interesų laukus – realiais veiksmais kuruojamoje srityje užtikrinant savivaldos, verslo, gyventojų ir aplinkos darną.
