Iš tiesų bent netiesiogiai pažinojo šį intelektualą visa Lietuva, o daugybė žmonių – ir asmeniškai. Aš taip pat džiaugiuosi, kad buvau tarp pastarųjų.
Negaliu įsivaizduoti, kad kada nors L.Donskį būtų buvę įmanoma išvysti persmelktą pykčio. Jo vestos televizijos laidos „Be pykčio“ pats pavadinimas idealiai atitiko ir šios asmenybės dvasią – labiau geranorišką žmogų Lietuvoje vargu ar pavyktų rasti.
Matyt, todėl ypač sukrėtė tai, kad Lietuvai atsisveikinant su tikra, o ne apsiskelbusia nacionaline vertybe, atsirado net ne pykčiu – tiesiog juoda pagieža ir cinizmu – kunkuliuojančių asmenų, kurie tulžį liejo internetinėje erdvėje reaguodami į publikacijas apie L.Donskį.
Gal tokių komentarų buvo vienas iš dešimties ar dvidešimties, bet statistika čia menkai guodžia, nes iš viso niekas, jeigu tik išsaugojo bent krislelį sąžinės ir padorumo, neturėjo teisės mesti akmens į velionį.
Lietuvoje dar gaji krikščioniška tradicija apie mirusįjį nesakyti nieko blogo net jei jam esant gyvam ir būta pykčio, senų sąskaitų – amžinybės akivaizdoje atleidžiama ir kaltininkams, o juk L.Donskis niekam niekada niekuo nebuvo nusidėjęs. Gal ne visiems patiko jo pažiūros, bet kaip galima dėl to alsuoti neapykanta žmogui, ypač kai jis išeina amžiams?
Norėtųsi manyti, kad kai kurie kliedesiai atklydo į interneto erdvę iš psichiatrijos klinikų palatų.
Tačiau būtų pernelyg paprasta Lietuvoje tvyrantį pyktį, neapykantą, agresiją priskirti prie pakrikusios psichikos reiškinų – čia jokios raminamosios piliulės nepadės.
Žinoma, chamizmas internete byloja ir apie rašeivų psichikos būseną, nevisavertiškumo kompleksus, pagiežą talentingesniam, daug pasiekusiam žmogui.
Kai kalbama apie konkretų atvejį, dar galima patarti kreiptis pagalbos į psichologus ar psichiatrus. Bet kyla klausimas, kokia visuomenės būklė, jei joje atsiranda nemažai nuo grandinės atitrūkusį pitbulį primenančių asmenų ir ką įmanoma padaryti?
Pasigirdo raginimų interneto portalams blokuoti tokius visas padorumo ribas peržengiančius išpuolius. Tai būtų paprasčiausias sprendimas, tik menka iš to visuomenei paguoda, nebent viešojoje erdvėje akis mažiau badytų beribis chamizmas.
Kita vertus, gal praleidžiant be jokių užtvarų minties vėmalus galima tikėtis ir tam tikro apsivalymo efekto, jei pasišlykštėję jais žmonės imtų dažniau duoti atkirtį pašlemėkams ne tik internete, bet ir asmeninėje aplinkoje. Juk dažnas išpuolis prieš L.Donskį, niekuomet neslėpusį savo tautybės, tvoskė ir antisemitizmu.
Liūdna, kad XXI amžiaus Lietuvoje dar girdėti gūdaus provincialumo ir primityvumo aidų – yra žmonių, kurie, tarsi dabar būtų XIX amžiaus carinės Rusijos laikai, turbūt tebemano, jog žydai valgo krikščionių kūdikių kraujyje mirkytus macus.
Be abejo, galima gyventi užsisklendus susikurtame savo dvasios dramblio kaulo bokšte ir sakyti, kad man tokie žmonės tiesiog neegzistuoja. Bet tai saviapgaulė: jie šalia mūsų.
Tik neverta pykčiu atsakyti į jų pyktį. Kad ir ką apie juos manytume, jie siunčia signalą, jog Lietuvos visuomenė neįveikė savo vidinių demonų, tebėra liguista ir kompleksuota.
Akivaizdu ir tai, kad neapykanta kitaip galvojantiems, jaučiantiems ar atrodantiems maitinama visuomenės susipriešinimo, skurdo, socialinės atskirties ir neteisingumo syvais. Blogiausia, kad čia nematyti ir prošvaisčių.
Nežinia, ką galima padaryti, kad būtų kitaip. Tik gal nevertėtų visą laiką baksnoti vien į politikus.
Kokie mes – tokie ir jie. Nei geresni, nei blogesni, tiesiog veidrodinis visuomenės atspindys.
Todėl bent retsykiais reikėtų pasižiūrėti į veidrodį ir paklausti savęs: o ką aš padariau, kad Lietuvoje būtų mažiau bjaurasties?
