L.Carrollis, „Alisos stebuklų šalyje“ autorius, mokėsi namuose iki pat dvylikos metų, o garsusis išradėjas T.Edisonas sulaukęs dvylikos mokyklos suolą iškeitė į namų stalą. Čia ir fizikas E.Schrödingeris, ir kitas rašytojas J.R.R.Tolkienas, ir abu JAV prezidentai Rooseveltai, ir „Wikileaks“ įkūrėjas J.Assange’as. Pastarasis, beje, turėtų pasisergėti naminio mokslinimosi naudos.
Tačiau net pastarasis faktas neturėtų atgrasyti tėvų, kurie rugsėjo pabaigoje, vos prabėgus mėnesiui nuo mokslo metų pradžios, ima krapštyti galvą: kokio velnio aš nusiunčiau savo vaiką į tas galeras?
Savaime suprantama, vaiko mokslinimas namuose – didelis iššūkis. Teks pačiam prisiminti trigonometriją. Kovalentines chemijos jungtis. Pirmąjį termodinamikos dėsnį. Kuo pirmasis antikinės Romos triumviratas skyrėsi nuo antrojo. Kodėl upės teka iš kalnų, o ne į kalnus.
Žodžiu, reikės iš naujo prisiminti visą mokyklos kursą, o po to jį rišliai ir suprantamai paaiškinti savo atžalai. Arba, jei leidžia kišenė, samdyti privatų mokytoją.
Užtat savo vaiką apsaugosite nuo visų tų „prajovų“, kurie mūsų šalyje vadinasi švietimo sistema, o bet kuriame normaliame pasaulyje vadintųsi sodoma su gomora.
Vaikui neteks susidurti su mokytojų streikais ir kitokiais pilietiniais apreiškimais, kurių metu dažniausiai nekalbama nei apie švietimo būklę, nei kryptį, nei apie pačius vaikus, o dažniausiai reikalaujama tik nieko nekeisti, bet kartu duoti daugiau pinigų.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Nereikės susidurti ir su idiotiškais istorijos testo klausimais, kurie jeigu ką ir lavina, tai tik regimąją atmintį, o mąstymą ir priežastinio ryšio ieškojimą bukina sėkmingiau nei komercinių televizijų vakarinės programos.
O svarbiausia – neteks susidurti su „darbiete“ švietimo ir mokslo ministre, kuri baigiantis kadencijai, atrodo, baigia prarasti paskutinius sveiko proto likučius.
Ir jei jūs manote, kad štai tuoj įvyks rinkimai, nušvis virš Lietuvos stebuklas ir svarbiausia šalies ateičiai sritis – švietimas – nusispalvins romantiškomis spalvomis, turiu jums prastą naujieną. Bus dar blogiau.
Jūs turėsite savo atžalą šviesti namuose ne tik iki aštuoniolikos, bet ir vėliau. Gal net bakalauru ar magistru jį įšventinti. O, patikėkite, aukštosios mokyklos kursą vėl perkąsti ir iš naujo atpasakoti yra sudėtingiau nei kvadratines lygtis ar jaurinio dirvožemio savybes. Iš kur toks pesimizmas, paklausite? Ogi iš apokalipsės raitelių, atjojančių Valstiečių ir žaliųjų partijos kandidatų pavidalais į ministrus. Atmetus tuos, kurie kol kas savo pavardžių neskelbia, galime užmesti smalsią į akį ten, kur valstiečiai skelbiasi turį ypatingo intereso. Į tą patį švietimą.
Ir ten plika akimi matome jų kandidatę į švietimo ministres, kuri, o sutapime, šiuo metu yra Lietuvos edukologijos universiteto prorektorė.
Aukštosios mokyklos, kurią universitetu įmanoma vadinti tik visiškai devalvavus šį terminą. Į kurią stoja tik tie, kurie tiesiog niekaip nepatempia įstoti kitur, arba tie, kurie taip žavisi pedagogo pašaukimu, kad net ta pirmoji aplinkybė jų neatbaido.
Paprastai partijos ieško žmonių, kurie jiems galėtų parašyti protingų dalykų į programą, o čia atvirkščiai – žmonės susirado partiją, kad galėtų jai į programą prirašyti ne tokių protingų, bet naudingų dalykų.
Kai žmonės, šiek tiek iš arčiau susidūrę su švietimu, ima su nostalgija prisiminti ministro poste K.Platelį ar A.Monkevičių, dar nėra taip nuostabu.
Nuostabu bus tada, kai po kiek laiko žmonės su nostalgija ims prisiminti A.Pitrėnienę.
Nors šiame krašte, kur į švietimą pastaraisiais dešimtmečiais daug kam nusispjaut, tai tikrai neturėtų stebinti.
Kita vertus, gal tikrai daugiau žmonių galutinai spjaus į valdiškus švietimo namus, susiras internetinius kursus ir ims mokslintis namuose. Ir gal tada vietos edisonų, schrödingerių ir carrollių bus daugiau. Kadangi dabar jiems atrasti save padeda ne sistema, o jos nepaisymas.