Vilkėdavo baltą chalatą, kurį kažkada nusipirko iš kaimyno felčerio, užsidėjęs skrybėlę. Ji buvo su gaidžio plunksna, o dėdė šnekindavo kiekvieną pro šalį einantį. Siūlė paragauti medaus, vaikams dovanodavo gabaliukus korio, visoms moteriškėms šypsodavosi, o visus vyriškius apipildavo patarimais kaip pradžiuginti žmoną nupirkus – Nuuuuuoooostabaaaauuussss medaus! - sakydavo dėdė.
Kiekvieną sekmadienį dėdė savo medų parduodavo pirmas visoje medaus prekiautojų eilėje. Paskui mes eidavome į kavinę ir aš gaudavau giros ir pyragėlį, o dėdė gerdavo alaus bokalą.
– Kai jau pardavinėji turguje – reikia visus žmones mylėti ir draugauti su jais, šypsotis ir maloniai kalbėti- sakydavo. – Tuomet ir parduosi viską, ką atsinešei.
Tą dėdės pasakymą prisiminiau dabar, kai iki rinkimų liko pusantros savaitės, o pagrindiniu rinkimų kovos lauku tapo internetas ir socialiniai tinklai. Nes juk kitur – beveik viskas draudžiama. O nufotošopinti veidai ant fanerinių lentų kelia veikiau visokias nešvankias mintis, nei norą balsuoti. Nekalbant apie lankstinukus pašto dėžutėse, ar plakatus gatvių sankryžose.
Atsiverti pavyzdžiui feisbuką ir iškart užgriūna įvairiausio plauko kandidatų rašiniai. Vienas giriasi koks jis kultūringas, kitas – koks išsimokslinęs, trečias deda fotografiją su popiežiumi, o dar keliasdešimt užpila visokiais pažadais – nuo pensijų didinimo iki eismo taisyklių tobulinimo. Kartais tokie pažadai dar iliustruojami fotografijomis iš kandidatų gyvenimo. Po tokiais kandidatų pasisakymais verda diskusijos.
Jei komentarai palankūs kandidatui, jis komentatorių pagiria, dar ką nors papildomai pažada, bet neduok Dieve, koks nors nesusipratėlis lepteli ką nors kritiško apie kandidato asmenį ar retoriką – kandidatas tuomet įsižeidžia, užpyksta ir dažnai kritikuotojas būna apšaukiamas, sugėdinamas, išvadinamas visokiais velniais ar prakeikiamas, o jei dar nesiliauna – tiesiog išmetamas iš kandidato bendrijos, kad negadintų gražaus vaizdo dorojo, dėl Lietuvos besistengiančio kandidato sienoje.
Bet juk ta siena – tai tiesiog Dievo Zuckermano duotoji ir velniškojo Zenono Vaigausko pražiopsotoji galimybė pasirodyti maloniam žmonėms, virtualiai nusišypsoti, įtikinti tą, nors mintyse ir keikiamą, bet taip geidžiamą rinkėją savo pareiškimų ir ketinimų rimtumu, svarbumu ir nuoširdumu.
Atrodytų, tik naudokis tokia puikia proga, bet visi, beveik be išimčių kandidatai tose savo FB sienose - tiesiog trykšta arogancija, levituoja virš žemės bent pusmetrį dėl savo šventumo. Beveik visi nepakenčia jokios kritikos, o kritikuotojus tiesiog niekina ir aiškiai, tiesiog fiziškai neapkenčia.Bet koks kritikas tampa asmeniniu kandidato priešu.
Tai tada ir neaišku, kam jie tose savo šventose sienose rašinėja, žada ir deda savo negražias fotografijas, kad visi matytų. Prisimenant mano dėde – juk čia reikėtų nertis iš kailio, su kiekvienu, kad ir koks jis jis būtų maumas, reikėtų maloniai bendrauti, šypsotis ir pataikauti.
Juk kiekvienas iš šitų veikėjų, kaip ir mano dėdė, nori parduoti ką atsinešė į šitą turgų – šiuo atveju – save.
O jeigu tas pirkėjas (rinkėjas) jiems nesvarbu, tai gal tuomet staiposi tik savo gerbėjų, pakalikų ir palaižūnų rateliuose ir gal tegu neušiukšlina savo sapalionėmis mano sienos, nes man kur kas įdomiau sekti Oksanos Pikul gyvenimą Sicilijoje, nei būti apšauktam kažkokio liurbio, kuris dar nori kad aš balsuočiau už jį ir jo šutvę.
