Vienas pagrindinių veiksnių, prieš šiuos rinkimus lėmusių besikaitaliojantį politinį kraštovaizdį, – teisėsauga ir jos tyrimai.
Tad politikos užkulisiuose net dabar nerimastingai spėliojama, kieno kišenėje gali sprogti nauja granata.
Sklandant tokioms kalboms šią savaitę trinktelėjo šūvis, kurį sau į koją paleido valdančioji „Tvarka ir teisingumas“, ir taip turinti įvairių bėdų su valdiškais namais.
Vieno „tvarkiečių“ lyderių, Seimo vicepirmininko K.Komskio brolis per medžioklę nušovė kontrabandininkus gaudžiusių pasieniečių tarnybinį šunį. Šis faktas vėl prikėlė senas kalbas apie kai kurių Pagėgių veikėjų ir kontrabandos verslo ryšius.
Kita vertus, ir pats K.Komskis puolė itin aktyviai kištis į to šūvio tyrimo reikalus, o brolių kaitaliojamos versijos (esą medžiotojas išsigando jį puolusio šuns, šovė į jį, tačiau nepataikė, o gyvūną užmušė rikošetu atšokusi kulka) tik dar labiau klampina šios šeimos narius.
Akivaizdu, kad „rikošetavęs“ skandalas palietė ne tik Komskius, bet ir visą partiją. Juolab kad visuomenės reakcija į šį įvykį buvo aštri – nušauto šuns imta gailėti labiau nei dažno žmogaus.
Įdomu, kaip šis netikėtas įvykis gali atsiliepti „tvarkiečiams“ per rinkimus?
O ar dar turi laiko paveikti rinkėjų apsisprendimą dėl mandatų besirungsiančios partijos, remdamosi savo žmogiškaisiais ir idėjiniais ištekliais ar politiniu potencialu? Regis, tokios galimybės labai menkos arba jų išvis nėra.
Antai Darbo partija, griebianti kiekvieną temą ar progą, kuria tikisi bent kiek labiau atkreipti rinkėjų dėmesį į save, pastaruoju metu vėl užsėdo ant įvairių pažadų dalytojų seniai nujodinėto kuino – vėl pasiūlė mažinti Seimo narių skaičių.
Nepaisydami, kad toks projektas dygsniuotas baltais populizmo siūlais, už jį parlamente balsavo dauguma dabartinių tautos išrinktųjų ir vos keliolika politinių nutrūktgalvių (negi idealistų?) tam nepritarė.
Šio pasiūlymo veidmainingumas galutinai išryškėjo po to, kai tolesnės jo svarstymo Seime stadijos buvo nukeltos jau po rinkimų arba iš esmės į kitą kadenciją, o tuomet šis projektas jau niekam neberūpės.
Lygiai iš tos pačios operos – Seimo pirmininkės „darbietės“ L.Graužinienės užmojis iki dviejų mėnesio algų dydžio sumažinti išeitines parlamentarų kompensacijas, kurias jie gauna, jei pralaimi rinkimus arba juose nedalyvauja.
Seimas šį pasiūlymą palaimino taip pat įtikinamai, kaip ir ankstesnį, negana to, nustatė tokį pat jo tolesnio svarstymo tvarkaraštį.
Taigi, daugeliui visų spalvų politikų rūpėjo pasireklamuoti prieš rinkimus arba bent nepasirodyti taip, kad nebūtų kokių nors pavojingų pasekmių.
Bet galima tvirtai spėti, kad tokie politikų šokiai jau nebeturės apčiuopiamo poveikio rinkėjams. Netgi tiems 20 procentų vis dar neapsisprendusiųjų – dėl jų balsų dabar visi tiesiog neriasi iš kailio.
Susidaro įspūdis, kad neturintys savo arsenale rimtesnių ginklų politikai tesugeba griebtis pigių reklaminių triukų arba rietenų.
Tai parodė ir šią savaitę vykęs opozicijos ir valdančiųjų susirėmimas dėl interpeliacijos krašto apsaugos ministrui socialdemokratui J.Olekui ir žemės ūkio ministrei „darbietei“ V.Baltraitienei.
Šios procedūros buvo beprasmis parlamento laiko ir išteklių švaistymas net dėl kelių priežasčių: iki rinkimų buvo likę vos pusantros savaitės, Seimo dauguma tikrai neketino kaip nors išskysti tokiu momentu, be to, ministrų asmeninė atsakomybė dėl „auksinių šakučių“ kariuomenei pirkimo ar dėl dalyvavimo medžioklėje su verslininkais – politiškai neproporcingai išpūsti dalykai.
Vis dėlto opozicija, pirmiausia konservatoriai, siekė, kad šios istorijos kuo ilgiau mirgėtų viešojoje erdvėje, nes tai kartu buvo proga pasireklamuoti ir jiems patiems kaip skaidrumo bei sąžiningumo švyturiams.
Tiesa, tų švyturių šviesa kiek priblėso paaiškėjus, kad bene garsiausiai skaidrumo trimitus pučiantis jaunasis konservatorių lyderis G.Landsbergis susipainiojo savo piniginiuose sandoriuose ir juos atspindėti turinčiose deklaracijose galbūt ne mažiau nei J.Olekas tarp brangių virtuvės įrankių kariuomenei.
Šiuo tuo daugiau negu tariama reklamine nauda opozicijai ir ją remiančiai Prezidentūrai šią savaitę pasibaigė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovo J.Miliaus, kuriam pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu tarnyba ir dokumentų klastojimu, atleidimo istorija. Bent jau pirmasis šios istorijos etapas.
Kaip ir buvo galima prognozuoti, ilgokai trypčiojusi Vyriausybė direktorių atleido esą dėl to, kad buvo neigiamai įvertinta jo veiklos ataskaita.
Nors buvo labiau tikėtina, kad šiuo atveju valdantieji tiesiog nusileido opozicijos šūkių lydimam Prezidentūros spaudimui, kurį sustiprino ir staiga atsiradusi slapta Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma, premjeras A.Butkevičius aiškino, jog J.Milius atleistas dėl to, kad jo vadovaujama tarnyba už pažeidimus vienus baudė, o kitų pasigailėdavo.
Kad ir kaip būtų, ši istorija dar kartą parodė, kad net jei prezidentė D.Grybauskaitė pasiekia kokią nors pergalę prieš jai visus ketverius metus nepatikusią dabartinę valdančiąją koaliciją, tuos laimėjimus pirmiausia nulemia ne tiek Prezidentūros ar opozicijos sugebėjimai bei pajėgumai, kiek pačių valdančiųjų sutrikimas ir baimė suklysti. Arba paprasčiausias prisitaikėliškumas