Pašnekovės teigimu, tuo metu, kai tenka vaiką išleisti į darželį, o paskui į pirmąją klasę, tėvai balansuoja ties nervinio išsekimo riba. „Lietuvoje daugeliu atvejų darbas pusę dienos ar nuotoliniu būdu yra tik gražūs ketinimai, bet tikrovė – kitokia. Tik atsiprašyk porą kartų per savaitę pasiimti pirmoko ar pasėdėk savaitę namuose su sergančiu darželinuku ir nė nepajusi, kaip arsi viršvalandžius vakarais ar tempsi darbų namo savaitgaliui“, – atvirai rėžė vilnietė.
Ar iš tiesų laikotarpis, kai mamoms tenka sugrįžti į darbą išleidus atžalas į darželį, yra socialiai nesaugiausias ir kupinas įtampos?
Mokesčių mokėtoju tampa vystykluose
Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė patvirtino, kad tėvų jaučiama įtampa ir socialinio nesaugumo jausmas, atsirandantys tada, kai baigiasi vaiko priežiūros atostogos ar atžala pradeda lankyti mokyklą, susijęs ne tik su padidėjusiomis išlaidomis, bet ir požiūriu į vaikus auginančias šeimas.
„Valstybei nusispjauti, kokiomis sąlygomis gyvena šeima ir kokiomis sąlygomis tenka gyventi vaikui, su kuo tenka susidurti tėvams rūpinantis darželiu ar kitais dalykais“, – kalbėjo pašnekovė. Jos teigimu, vieša paslaptis, jog Lietuvoje didelė dalis moterų dirba ne todėl, kad jos labai norėtų dirbti, o todėl, kad iš vieno tėvų atlyginimo negalima pragyventi.
„Jau iš šios situacijos matyti atsainus valstybės požiūris į dirbančias šeimas. Daugelyje ES šalių į vaiko auginimą žiūrima labai rimtai, pradedant nuo tėvų mokesčių. Vaikams nuo pat gimimo skiriama dalis tėvų uždirbamų pajamų ir nuo tos dalies nenuskaičiuojami jokie mokesčiai. „Sodros“ mokesčiai mokami nuo kiekvieno cento ir tėvai nuo jų neatleidžiami, vadinasi, mūsų vaikai nuo pat gimimo moka mokesčius“, – sakė ir R.Žemaitė.
Darželis – ne būtinybė, o privilegija?
Anot jos, kai praeina trejų metų laikotarpis ir nustoja galioti taip šlovinama ilgiausia visoje ES ir geriausia parama vaikams, dirbantiems tėvams tenka susidurti su dideliais iššūkiais. Vienas jų – darželio paieška. Didžiuosiuose šalies miestuose tai yra didelė problema net ir tuo atveju, kai savivaldybė nusprendžia skirti paramą tėvams, vedantiems vaikus į privačius darželius: šie darželiai vis tiek neįperkami.
Pašnekovė pabrėžė, kad problemų dėl vietos darželyje kyla ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje gyvenančioms šeimoms: „Didelė dalis šeimų susiduria su klausimu: vienam iš tėvų dirbti ar būti namuose ir gauti socialines pašalpas, nes auklės samdymas paprasčiausiai surytų didžiąją dalį lėšų.
Retai kalbame apie šeimas, kurios gyvena ne miestuose, bet joms irgi aktualus darželio klausimas. Juk jei Onutė gyvena 20 km nuo darželio, o jos darbas, kurį jai pasiūlė darbo birža, yra 20 km į kitą pusę nuo darželio, ji tikrai nerašys prašymo dėl vietos darželyje ir liks šešėlyje arba kitaip bandys sudurti galus.“
R.Žemaitė atkreipė dėmesį ir į dar vieną sunkiai besiverčiantiems tėvams aktualų aspektą: „Į ugdymo priemones ir mokyklose, ir darželiuose žiūrima kaip į tėvų prievolę, bet yra dalis šeimų, kurios nesuduria galo su galu, – lieka be darbo ir su labai didelėmis būsto paskolomis, tačiau nepatenka į remtinų šeimų sąrašus.
Vadinasi, jos neturi teisės į paramą. Tokios šeimos, leisdamos vaikus į darželius ir mokyklas, skaičiuoja kiekvieną centą pirkdamos vaikui pieštukus ar pratybų sąsiuvinius prie vadovėlių. O juk civilizuotose šalyse visa tai jau seniai laikoma mokinio ar darželinuko krepšeliu ir yra finansuojama valstybės.“
Anot aktyvios visuomenininkės, lietuvių tėvų padėtį pagerintų mokesčių lengvatos vaikus auginančioms šeimoms, atsižvelgiant į išlaikomų asmenų skaičių.
„Kalbu apie tai, kad neįgalus asmuo ar vaikas, kurį išlaiko dirbantis asmuo, privalo turėti savo pajamų dalį šeimos biudžete be jokių mokesčių, tuomet šeimos turėtų daugiau galimybių bei paskatų dirbti ir daugiau užsidirbti“, – sakė ji.
Pašnekovės nuomone, nuoseklus ir sistemingas požiūris į vaiką turėtų vyrauti nuo pat jo gimimo iki pilnametystės: „Kūdikystėje labai svarbi sveikatos priežiūra, o kitais laikotarpiais dėmesys turėtų būti skiriamas ugdymui, paskui neformaliajam ugdymui. Kitose valstybėse į šiuos vaiko gyvenimo tarpsnius žiūrima labai nuosekliai.“
„Apsauginių pagalvių“ sistema
Pasak pašnekovės, kitose valstybėse veikia tam tikros „apsauginių pagalvių“ sistemos: „Jei taip nutiko, kad tėvai iškrito iš darbo rinkos ar pašlijo jų sveikata, atitinkamai toks vaikas gali „nukristi“ ant tų pagalvių ir nesusilaužyti kaulų visam likusiam gyvenimui.“
Skurdas atsiranda ir tose šeimose, kurioms gana neblogai sekėsi ir kurios turėjo paskolas: „Įvykus tam tikriems pokyčiams vaikams tenka tikrąja to žodžio prasme graužti palanges, nes tėvai nežino, ką daryti. Nėra noro į vaiko augimą žiūrėti atsižvelgiant į jo konkrečius poreikius, o tik „pakrapštomi“ tam tikri atvejai.
Vis iškyla į viešumą labai skaudūs įvykiai, kaip kad vaikai šuliniuose. Tada politikų dėmesys trumpam laikotarpiui nukrypsta į labai siaurą problemėlę, nesiimama sisteminių pokyčių“, – sakė R.Žemaitė.
Kritiškai pašnekovė įvertino ir naująjį Darbo kodeksą. „Susilpninamos derybinės pozicijos, o dirbantys tėvai ir taip buvo labai silpni, nes turėdamas pusalkanių vaikų namuose nelabai ką pasiderėsi su darbdaviu: jei liepia dirbti viršvalandžius už grašius, tai ir dirbsi, ypač miestelyje, kur yra tik viena darbovietė. Dabar kodekse darbdaviui palikta teisė bet kada savavališkai ir šovus į galvą nekompensuojant atleisti tiek nėščias, tiek mažus vaikus auginančias motinas“, – sakė ji.
Valstybės smūgis rąstu per galvą
Tikimasi, kad kai kurie niuansai naujame kodekse bus ištaisyti, bet jei to nebus padaryta, kai kurie žmonės pateks į labai sudėtingą padėtį: „Palikta tokia spraga, kad atleidimo iš darbo atveju tėvas ar motina praras ir motinystės išmokas, nes atleidus iš darbo netenki dirbančio asmens statuso, vadinasi, prarandi teisę į „Sodros“ išmokas. Tikiuosi, tai pavyks ištaisyti.
Vienišiems tėvams iš principo pabloginta situacija, nes panaikintos lengvatos, kurios suteikė galimybę bent kiek daugiau laiko skirti savo vaikams. Valstybė tvojo rąstu per galvą tiems, kurių padėtis ir taip jau buvo bloga.“
Paklausta, kas motyvuotų jaunus žmones kurti šeimas Lietuvoje, R.Žemaitė buvo lakoniška: „Kuo toliau, tuo labiau žmonės, auginantys vaikus, suvokia, kad valstybės dėmesys – jų pačių atsakomybė.“
Kodėl po metų į darbą grįžti sunkiai įmanoma?
„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Odeta Bložienė, vertindama į darbo rinką bandančių sugrįžti jaunų mamų padėtį, teigė pritarianti nuogąstavimams, jog šis laikotarpis kupinas emocinės ir finansinės įtampos: „Taip, jei mama trejus metus nedirba ir tada nusprendžia ieškoti darbo ar nori grįžti į turėtą darbą, turi susitaikyti su tuo, kad pasikeitė darbinės kompetencijos.
Toks ilgas motinystės atostogų laikotarpis nėra gerai, nes sumažėja finansinis saugumas, mamos ne visada gali grįžti į tą pačią vietą, kurioje dirbo iki motinystės atostogų, ne visada atitinka darbdavio lūkesčius. Nors ir privalu, ne visada išlaikoma darbo vieta, gali būti pasiūlyta kita pozicija.“
Pašnekovė įspėjo, kad vėl įsitraukiantiems į profesinę veiklą tėvams tenka perorientuoti visą buitį: „Vaikai pradeda eiti į darželius, reikia galvoti, ką daryti, kai jie sirgs. Kalbant apie vaikų ėjimą į mokyklą, reikia nepamiršti, kad tai naujo etapo, kai prasideda papildomas ugdymas, pradžia, tad atsiranda ne tik organizaciniai klausimai, bet ir papildomų išlaidų. Tai laikotarpiai, pilni išbandymų“, – sakė O.Bložienė.
Kalbėdama apie itin ilgų motinystės atostogų galimybę pašnekovė buvo kritiška: „Nemanau, kad galime tikėtis išlaikymo visą gyvenimą. Lietuvoje sudarytos sąlygos ilgai nedirbti. Kai vertiname vyrų ir moterų darbo užmokesčio dydį, viena priežasčių, kodėl moterų jis yra mažesnis, – tai, kad moterų karjera yra pertraukiama.“
Tačiau finansų ekspertė sutiko, kad esama tam tikro užburto rato, kai dažnu atveju moters uždirbamo atlyginimo vos pakaktų auklei: „Lietuvoje yra labai blogai su kūdikių priežiūra ir pradėti dirbti nuo metų beveik neįmanoma, jei šeima neišgali pasamdyti auklės. Valstybė visiškai neužtikrina sąlygų – lopšelių-darželių trūkumas yra milžiniškas. Nėra pakankamos infrastruktūros, kad moterys galėtų greičiau grįžti į darbą ar įsilieti į darbo rinką ir prisidėti prie šeimos pajamų.“
Pagalbos siūlo per daug nesitikėti
O.Bložienė įsitikinusi, kad Lietuvos mamų padėtį pagerintų tam tikros permainos: „Situaciją pakeistų galimybės išeiti į darbą anksčiau ir tam pritaikyta infrastruktūra, kuri padėtų vaiką prižiūrėti. Jei neuždirbi pakankamai didelio atlyginimo, kad galėtum samdyti auklę, ar šalia nėra giminaičių, kurie galėtų padėti pasirūpinti atžala, jokių galimybių grįžti į darbą nėra.“
Anot jos, jaunoms mamoms labai padėtų lankstesnės galimybės derinti darbą ir karjerą: „Pavyzdžiui, tam tikrą dalį dienos dirbti iš namų ar dirbti pusę dienos. Tokia praktika jau seniai veikia Didžiojoje Britanijoje, kur vaikus jau nuo pietų reikia pasiimti iš mokyklų. Niekas nevyksta savaime ir niekas kitas tikrai nepadarys. Visada gyvenime būna sunkių akimirkų, bet tikėtis, kad kas nors ateis ir išgelbės, nereikėtų.“
