Šis apdaras jau pernelyg aptemptas, šis – tarsi nemadingas, tas sukandžiotas sparnuotų parazitų, o ant ketvirto – ir vyno dėmės, ir pajaco krinolinai, ir svetimų lūpų dažų pėdsakai.
Tačiau dažnai, o priekabusis rinkėjau, mums norisi apkaltinti dėvėtus drabužius vien todėl, kad norisi naujo. Lyg jis mus pakeistų. Tarsi tas kostiumas arba suknelė akimoju užmaskuotų užsiaugintą pilvą ar nuo pykčio susimetusią kuprą. Ir tarsi toji partija, už kurią pasirinksi balsuoti, bus geroji fėja.
Apsisprendimas neiti balsuoti, nes „nes nėra už ką“ – irgi sprendimas, kurį reikia gerbti. Tačiau, dievaži, ar tai tas sprendimas, po kurio gerbsi save?
Retorinis klausimas „O tai ką mano balsas gali pakeisti?“ visada pavirsta visiškai neretoriniu klyksmu „Vis tiek niekas nepasikeis!“. O jau tada užburtas ratas – niekas nesikeičia, nes niekas netiki, kad kas nors gali pasikeisti.
Dalyvavimas rinkimuose, savaime suprantama, nėra jokia žmogaus, kaip politinės būtybės, alfa ir omega. Laimei, gyvename gana civilizuotais laikais, kai ir nusišalinus nuo bendrų reikalų sprendimo gali būti tikras, kad gyvenimas pamažėl riedės į priekį labai neglostydamas, tačiau ir neskriausdamas.
Bet paklausk savęs: negi nori, kad viskas būtų tik pamažėl, tik pagal tą velniškai žeminantį atsakymą į klausimą „Kaip sekasi?“ – „Ai, po truputį.“
Tas „truputis“ visiškai nėra kuklus atsiribojimas nuo fanfarų ir pompastikos. Tai lėtas kirminas, graužiantis džiaugsmą, entuziazmą. Ir tikėjimą, kad ką nors galima pakeisti.
Tačiau juk visuomet būna kur pasisemti įkvėpimo, jeigu jo pristinga savoje būtyje. Anądien kalbėjausi su savo tėvais, kurie išmokė mane skaityti knygas, gerbti kitus ir mylėti laisvę. Jie nėra praleidę nė vienų rinkimų, nors retai jų rezultatai klostydavosi taip, kaip jiems norėtųsi. Ir šiemet, greitai nubraukus pirminį nuovargį: „O tai už ką balsuoti?“, jiems iškart sugrįžo: „Jeigu ne aš, tai kas kitas?“
Svarbiausia, kad būdami nekantrūs, kaip ir visi žmonės, kurie nori siekių išsipildymą išvysti dar savo gyvenime, o ne tik įsivaizduoti ateityje, jie sugeba šiek tiek stabtelėti, pažvelgti atgal ir stebėtis tuo, kiek visko galima nuveikti per pustrečio dešimtmečio. Jeigu nori keisti ir keistis.
Kai aimanuojame, kad nėra iš ko rinktis, tiktai ieškome pasiteisinimų savo tingumui. Rinktis visuomet yra iš ko. Juk kasdien renkamės, darome kartais lengvus, kartais sunkius sprendimus. Kasdien renkamės – pasakyti draugui kartesnį žodį ar jį nutylėti. Prisipažinti mylint ar bijoti išgirsti „ne“. Išmesti pinigus vienadieniam malonumui ar investuoti į savo ateitį. Renkamės būti vieniši ar drauge, dirbti ar rasti tūkstančius būdų išsisukti nuo darbo. Nėra nė akimirkos, kad būtume laisvi nuo pasirinkimo būtinybės.
Taip, tai vargina, tai dažnai nemalonu ir skausminga, tai verčia nuolat susitikti su žmogumi, kurį pažįstame geriausiai ir kuriam turime daugiausia priekaištų – su pačiu savimi. O kam tokie susitikimai gali būti malonūs? Tačiau jie būtini, jei norime judėti ir keistis.
O jeigu tie pokyčiai ne tokie greiti, kaip norisi, vėl atsiprašysiu savo tėvų, kuriuos nuolat čia painioju, ir papasakosiu apie jų sodybą. Ten prisodinta keisčiausių medžių. Kai kurie jų mūsų klimate nelabai turėtų ir augti, bet kažkaip auga. O kiti jų savo grožį pasieks tik po keliasdešimties metų. Kam, klausiu aš, kai nei jūs, nei aš to nebeišvysime? „O anūkai?“ – atsako jie. Ir aš nuleidžiu rankas. Juk būtent ant suvokimo, kad pasaulis nesibaigia šituo kilometru, o gyvenimas – rytojumi, ir laikosi žmonija.
Pagalvokime apie tai sekmadienį. Ir tiesiog išsirinkime toje drabužinėje kiekvienas sau patogiausią drabužį. Nes vaikščioti ketverius metus nuogam vien todėl, kad „apsirengti nėra kuo“, – ne pats praktiškiausias sprendimas. Juk galų gale, kaip sakė garsus rašytojas M.Twainas, mes labiau gailėsimės ne to, ką padarėme, o to, ko nepadarėme.