Karys rėžė: „Paskelbs „Klaipėdos respubliką“ – po to pasirodys Rusijos tankai“

„Nesitikėkite, kad vieną dieną Rusijos tankai iš Kaliningrado karinių bazių pasirodys Klaipėdos pajūryje. Prieš tai kokie nors nepažįstami žmonės civilių drabužiais – nesvarbu, kad tai persirengęs specialiosios paskirties dalinys – užgrobs Klaipėdos savivaldybę ir policijos pastatą ir paskelbs kokią nors „Klaipėdos respubliką“ neva skriaudžiamų tautinių mažumų vardu. O jau tada išsilaipins rusų kariškiai į Melnragės pliažą.

Ir tai bus laikoma ne karinė Rusijos intervencija – tai bus vidinis pilietinis konfliktas Lietuvoje. O NATO į konfliktus šalies viduje nesikiša“, – aiškino E.Dykyi, 43 metų biologijos mokslų daktaras, prieš porą metų vadovavęs Ukrainos savanorių kuopai batalione „Aidar“.

- Knygoje teigiate, kad Rusija artimiausiu metu gali bandyti pulti Lietuvą. Bet knyga internete pasirodė dar pernai, taigi jūsų prognozės neišsipildė?

– Džiugu, kai tokios prognozės neišsipildo. Negalėjau numatyti, kad Rusija įsivels dar ir į Sirijos konfliktą.

Manau, dėl Sirijos Baltijos šalys kuriam laikui gali atsikvėpti. Rusija įklimpo į du karus. Veltis dar į trečią karą Rusija šiuo metu nepajėgi – neužteks resursų.

Bet kai tik pasibaigs kuris nors iš šių karų – Baltijos šalims vėl kyla grėsmė.

Aš dar kartą tuo įsitikinau, išvydęs Rusijoje spausdintą mokyklinį žemėlapį. Per geografijos pamokas vaikams kabinamas žemėlapis, kur stora raudona linija apvesta buvusi Sovietų Sąjungos teritorija 1991 metais, o dabartinės sienos tarp valstybių beveik neįžiūrimos. Užrašas skelbia: „Rusija“ ir po juo mažytėmis raidelėmis: „ir kaimyninės šalys“.

– Mano manymu, Rusija įsitikinusi, jog NATO nekovos dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos, ypač jei intervencija prasidės dėl konflikto tarp vietos gyventojų. Kitaip sakant – Rusija bandys organizuoti hibridinį karą.

Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnis garantuoja NATO šalims pagalbą esant ginkluotam užpuolimui iš išorės. Bet šis straipsnis nieko nesako apie konfliktus šalies viduje.

Ukrainos politikai labai tikėjo Budapešto memorandumu – taip, kaip jūs dabar tikite 5-uoju NATO chartijos straipsniu. Ir kur tas Budapešto memorandumas buvo, kai į Ukrainą įžengė Rusijos kariškiai?

Dvi didžiosios valstybės – Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos mums garantavo teritorinį vientisumą, jei atsisakysime atominio ginklo. Ir jos pirmos 2014 metais liepė mūsų vyriausybei jokiu būdu nesipriešinti ginklu Rusijos kariškiams Kryme.

O į karą Donbase jos iki šiol reaguoja taip, lyg nesuprastų, kas ten vyksta. Formaliai ten vyksta pilietinis karas – nors mes ne kartą pateikėme įrodymų, jog ten kariauja reguliarioji Rusijos armija.

Tik pasižiūrėkite, kaip Minske vyksta derybos: Ukraina priversta derėtis su marionetinėmis Donecko ir Luhansko respublikomis, o Rusija sėdi su Vokietija ir Prancūzija kaip tarpininkė, sprendžianti vidinį Ukrainos konfliktą. Kliedesys!

– Rengtis karui. Ruoštis turi ne tik vyriausybė, kariuomenė, policija, bet ir paprasti žmonės.

Karas Ukrainoje parodė, kad labai daug priklauso nuo piliečių pozicijos.

Jūs jau turite Šiaulių sąjungą, Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Patarčiau jau dabar užsirašyti į kurią nors iš šių organizacijų ir treniruotis. Svarbiausia – susirasti tuos, kuriais pasitikite, ir kai tik prasidės neramumai – greitai formuoti savo būrį ir nelaukti nurodymų iš viršaus. Atvirkščiai – politikus reikia statyti prieš faktą, kad žmonės jau priešinasi.

Kai tik politikai pamatys, kad žmonės priešinasi, akimirksniu pradės jiems vadovauti. O jei jūs lauksite, ką nutars politikai, jie pradės ilgas konsultacijas su sąjungininkais Vakaruose, aiškinsis, kas kuo rizikuoja. Lietuvoje vėl pasikartos 1940-ųjų scenarijus, kai Lietuvos kariuomenė buvo pasirengusi priešintis, bet negavo vadovybės nurodymo.

Ukraina Kryme pakartojo šį scenarijų: kol politikai svarstė, konsultavosi – mes be jokio pasipriešinimo atidavėme Krymą. O Donbase žmonės pradėjo formuoti būrius, savanoriai išėjo kovoti ir tik po to mūsų valdžia visam tam procesui pradėjo vadovauti.

2015-ųjų pavasarį rašiau šią knygą buvusio Lietuvos pasiuntinio Ukrainoje Petro Vaitiekūno bute Liepojoje. Pro langus buvo matyti pajūrio kopos ir kiekvieną vakarą pats mačiau, kaip rinkosi civiliai ir mokėsi, kaip atremti priešų puolimą iš jūros. Gal koks pusšimtis žmonių ir vienas karininkas.

– Viską lemia pirmos kelios valandos. Per jas piliečiai turi susirinkti ir nelaukdami įsakymo iš aukščiau pradėti gintis. Ukrainoje scenarijus būdavo tas pat: užima savivaldybę, policiją ir skelbia politinius reikalavimus. Svarbu nepradėti derybų – tai tik išprovokuoja karinę intervenciją. Reikia iš karto, ryžtingai veikti. Kol specialiųjų pajėgų daliniai maskuojasi civiliais, juos galima labai lengvai numalšinti.

– Taip, iš karto, nedelsiant reikia išvaduoti savivaldybę ir policiją nuo rusų teroristų ir parodyti visam pasauliui, kad Lietuvos gyventojai kontroliuoja padėtį tame mieste.

Kol jie dar nepradėjo rėkti: „Mus vietiniai fašistai skriaudžia!“

Jiems reikia laikotarpio be valdžios, kažkokios menamos dvivaldystės. Neduokite jiems to laiko. Jie netenka formalaus pagrindo įvesti kariuomenės.

Mes taip išgelbėjome Mariupolį, Charkovą. O Donbase pradėjome derybas ir jie užtempė laiką.

- Baltijos šalys nėra vienodos. Lietuvoje iki Nepriklausomybės buvo vos 8 procentai rusų ir šiuo metu daugelis jų emigravo į Angliją.

– Tarp trijų Baltijos šalių  jūs mažiausiai pažeidžiami. Bet šalia yra Kaliningradas su kariniais daliniais. Jūs neturite rusų mažumos, bet turite lenkų mažumą. Gali būti bandoma įžiebti konfliktą būtent per lenkus.

Bet kokiu atveju jūs esate viduje tos storos raudonos linijos žemėlapyje, iš kurio mokosi Rusijos mokiniai.

– Dabar Lietuvoje – klasikinė pasiruošimo hibridiniam karui stadija. Šioje stadijoje kovojama ne už teritorijas, o už žmonių protus.

Jums Rusijos propaganda kuria baisių piktų nacistų įvaizdį. Vis dažniau kalbama, kad Lietuva, Latvija ir Estija atsirado atsitiktinai, kai Amerika nugalėjo Rusiją šaltajame kare ir sukūrė šias naujas valstybes. Bet jose esą valdo nacistų grupuotės, kurios skriaudžia tautines mažumas. Esą tai tradicinės rusų teritorijos, kur amerikiečiai įkėlė koją.

– Neseku jūsų spaudos, todėl kalbėsiu abstrakčiai.

Rusija negali pasiūlyti ateities vizijos, todėl dirba su praeitimi. Štai, pavyzdžiui, jei pamatysite audringas diskusijas apie lietuvių nacionalistų nusikaltimus Antrajame pasauliniame kare, apie tai, kaip lietuvių nacionalistai bendradarbiavo su vokiečiais – tai paprastai rusų propagandininkų darbas.

Tai Kremliui labai naudinga. Pirmiausia etnines mažumas nuteikia prieš lietuvius: jiems įteigiama, kad mažumos Lietuvoje niekada neturėjo tų pačių teisių. Kai tik galėjo, baisieji lietuviai juos esą skriaudė.

– Be abejo, tai baisus nusikaltimas, jo pateisinti neįmanoma. Aš kalbu, kaip tai naudojama šiuolaikinėje politikoje ir kaip sukeičiami akcentai.

Žydus žudė konkretūs žmonės, kurie bendradarbiavo su A.Hitlerio administracija, ir jiems padėjo kai kurie vietos gyventojai. Tai ne tas pat, kaip vadinti visą Lietuvą holokausto dalyviais ir vos ne iniciatoriais.

Rusijai reikia, kad tautinės mažumos lietuvius suvoktų kaip nacistus, o Rusiją – kaip gelbėtoją.

Jiems reikia skydo – kai pasirodys žalieji žmogeliukai, reikia, kad priekyje žygiuotų keli idiotai, turintys Lietuvos pilietybę ir kalbantys lietuviškai, kurie bus įsitikinę, kad kovoja prieš fašistus.

Tačiau dar yra ir kita pusė. Vakarai sunkiai supranta tai, kas mums akivaizdu. Jie lengvai tiki Rusijos propaganda, ypač kai ji taikosi į auditoriją, kuri kovojo su nacizmu. Ir nesunkiai priklijuoja etiketę.

Juk su Donbaso separatistais buvo savanorių būrys iš Katalonijos. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad vyksta į karą su nacistais.

– Tai skirtingi žmonės. Dalis jų – idealistai, kurie įsitikinę, jog kovoja su nacistais. Bet dauguma – Rusijos imperialistai, kurie tiki, jos visa Sovietų Sąjungos teritorija – tai Rusijos imperija. O ukrainiečiai ir baltarusiai – tai ta pati rusų tauta, kurią dirbtinai atplėšė.

– Pasirodė recenzijų, kur aš pavadintas ligoniu ir zoologiniu Rusijos nekentėju.