Autokratija greita, nes ten niekas nesitaria. Ištiks bėda – sprendimas pirmadienį devintą ryto. Autokratas numato ateities planus, kuria įvykius ir įgyvendina sumanymus, kokie kvaili ar baisūs bebūtų. Veikia netikėtai ir kala tritaškius aptingusiems favoritams. Vladimiras Vladimirovičius tą praėjusiam kėlinuke įrodė.
Demokratija sprendžia lėtai. Kad kas pasikeistų, turi prinokti rimtų problemų ir įtampų. Reikia atstovaujančios nepasitenkinimą opozicinės jėgos, neatsakingos už pridirbtas nesąmones. Gauk pinigų, kurių niekas neduos, įgyk žinomumo, nugalėk valdančiųjų primestas taisykles. Ir patyčių kampaniją, jei tai aplamai įmanoma.
Po to, jei praeisi rinkimų mėsmalę, gal įsibruksi į koaliciją ir gausi nors kokį priėjimą prie mygtukų. Ir tik tada, po begalinių derinimų gali imtis dalinių sprendimų, kurie visada pavėluoti ir jau nebegali duoti rimto rezultato.
Demokratijos senokai nebekuria įvykių, o velkasi jų uodegoje ir tik reaguoja į tai, kas atsitiko. Gyvena nuo kadencijos iki kadencijos. Kruizas – kad politinei klasei būtų sočiau ir smagiau. Titanikas, pilnas rėkaujančių, besiriejančių kapitonų ir lengvai apgirtusių, atsipūtusių keleivių, užsiimančių seksu su kuo tik įmanoma įsivaizduoti.
Dabarties demokratijų jėga ir autokratijų silpnybė ne politikoje, o versle. Autokratijos kuria skurdą ir nuo jo galiausiai pražūva. Demokratinis modelis sukuria daugiau turto, sukaupia ekonominių galių, suteikiančių įtakos ir galimybių politikams.
Aišku, yra ir Kinijos fenomenas. Saikinga politinė nelaisvė, leidžianti nepaskęsti pliurpalų chaose ir ekonominė saikinga laisvė, leidžianti kurti ekonomiką. Komunistinė diktatūra čia tik tūkstantmetės imperijos politinės tradicijos forma. Pas ten kadencijų nėra. Jie galvoja ne tik kaip išgyventi dabar, bet ir kokia Kinija bus po penkių šimtų metų. Tai kitas lygis ir ne mūsų pasaulis. Vargu ar kada nors jį bent suprasim.
Gerų naujienų demokratijos frontuose senokai nei kvapo. Turtingųjų tvirtovės kepa vis naujas ir naujas problemas, bet nei vienai neišstena sprendimo. Nerasi pasaulinių autoritetų, kurie nekalbėtų apie blogus scenarijus ir trykštų mūsų propagandos pameistrių numylėtais pozityvais.
Europinis Babelio bokštas jau užgožia ekonomiką. Biurokratija, iki kurios buvusiajai sovietinei kaip iki mėnulio, nebeįvykdo net bankų ir korporacijų, finansuojančių politinę sistemą, lūkesčių. Gyvena teletabių laive ir tolsta nuo realybės krantų. Neturėti iniciatyvos – jų vienintelė iniciatyva. Apaugusios lašiniais visuomenės ima pralaimėti globalines žaidynes.
Kaip gyventi tarp turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės ir valdininkijos visagalybės? Sustabdyti Europos byrėjimą pastangų, išskyrus pliurpalus apie vertybes ir vienybę, nematyti. Tokia mūsų dabartis, ateitis ir lemtis. Esam nelabai sveikas ir nereikšmingas šio gyvūno organas. Iš niekur nebeišstosime ir kitaip nebebus. Bus taip, kaip visiems.
Ir jokie mūsų rinkimai nieko nepakeis. Vidaus perspektyvų nebuvimą rodo partinės sistemos nebuvimas. Niekas nesako, kad partijų nereikia. Tik partinis atstovavimas efektyvus tada, kai yra partijos. Pas mus partijų tiesiogine to žodžio prasme nėra.
Tai verslo ir politinės galios grupuotės, paeiliui besidalinančios valdžią. Susiformavę iš privatizacijos ūko kaip uždarų elito pasistumdymų rezultatas. Jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos. Išskyrus apsilankymus Kalėdoms pas giminę – jokių ryšių su realiais žmonėmis ir jų gyvenimu.
Atstovaujamoji demokratija yra tada, kai yra atstovavimas. Atstovauji tą, kuris tave paskiria ir kuriam atsakingas. Pas mus esi atsakingas partijos lyderių grupelei, kuri tave įrašė į sąrašiuką ar iškėlė kandidatu vienmandatėje. Darysi ką palieps, nes jie tave pasirinko ir išrinko. Kitiems durys į politiką seniai užbetonuotos.
Jei renkami žmonės ir kandidatus gali kelti visi, net ir patys save, partijos ieško įtakingų visuomenės lyderių. Stengiasi prisivilioti, nes kitaip nelaimėsi rinkimų. Nuolat vyksta atsinaujinimas, idėjų paieška ir per vargus iškyla tikrasis elitas.
Jei renkami sąrašai ir kandidatus gali kelti tik partijos – joms nei visuomenės lyderių, nei jokių naujų idėjų nereikia. Nes jau viską turi. Savus ir nepakeičiamus iki grabo lentos. Iškyla biurokratinis elito dumblas, turintis vienintelį interesą – išsaugoti esamą padėtį.
Politinėje sistemoje, kurioje bet kokių pokyčių galimybės iš anksto numatytos ir užkardytos, permainų nebūna. Reformas gali daryti tik atsakinga ir tvirta vyriausybė, kuri su esama rinkimų sistema praktiškai nesuderinama. Iki horizonto koalicijos, kurios keičia viena kitą kaip ciklonai rudenį. Lemia vienas du marginalų balsai ir jokių ryžtingų sprendimų negali iš principo būti. Vienos kadencijos didvyrių ir pliurpalizmo siautėjimas.
Programos – nejuokinkit! Niekas jų neskaitė ir neskaito, išskyrus kelis politologus ir žurnalistus, gavusius užduotį ką nors apie tai parašyti. Ne itin apie tuos debesis nuraukia ir partijų bosai. Seniai visiems aišku – ko nereikia vykdyti nereikės. Pasakysi, kad koalicijos partneriai nepritarė, opozicija trukdė, balsų pritrūko. Išrinkit mūsų daugiau, gal dabar nepritrūks.
Reikėtų atsakaitinio rinkiminio, kaip senais gerais. Papunkčiui praeiti – ką sakėt ir kas iš tikrųjų buvo. Juk šitiek metų tie patys tą patį mala! Žadėjo karalystę, kalnus kilnoti, vargstančius su pora žuvelių pamaitinti ir teisiuosius paguosti. O gavom ponų užtvertus ežerus, tuštėjančius miestus ir baisią tarpusavio neapykantą.
Taip socdemai metų metus įvedinėjo progresinius, konservatoriai reikalavo okupacijos žalos atlyginimo. Dabar jie rėkauja apie kitką, kas portaluose rašoma. Apie atskirtį, skurdą, korupciją ir emigracijas. Nors plika akim matyt ir arkliui aišku – bus kitaip.
Tik duok valdymo pultelį – moderniojo Anūkėlio vedami tradicinių vertybių puoselėtojai bemat įves gėjų partnerystes ir padidins mokesčius, nors tai su konservatyvumu neturi nieko bendra. Didieji vargšų gynėjai socialdemokratai nepasikuklins toliau ginti stambiojo kapitalo interesus. Nepailstantys kovotojai su korupcija liberalai tik viens du – ir įveiks korupciją.
Ant asfalto gimę augę valstiečiai, kurių sąraše pašauktiniai-nepartiniai, beregint išspręs žemės ūkio problemas ir viską, kas tik įmanoma ir neįmanoma, uždraus. Darbiečiai ir tvarkiečiai, kaip visada – duos visiems pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų, kurių patys gal ir turi, tik niekam neduoda.
Dar yra seniai pažįstami, barzdoti ar glotniai apsiskutę naujieji. Kalba gražiai, rišliai ir truputį net apie tai, kas svarbu. Tik ne apie tai, kaip tą pasiekti. Ir mes, ir jie žino, kad to nežino ir nepasieks. Geriausiu atveju neleis ko nors blogo padaryti ar patys padarys naudingą, bet nieko nepakeisiančią smulkmeną.
Visi tampo už skvernelių – ką daryti, kaip balsuoti? Vieni atsako – pagal programas. Bet taip jau buvo – ir viskas kaip buvę. Kiti sako – reitinguokit, nors ar Jonas, ar Ona iš to paties sąrašo, vis tiek svarbiais klausimais atsakingi bus ne jums, o partijos lyderiams.
Dar sako – neikit iš viso. Nes jei balsuos mažiau kaip 40 proc. daugiamandatėje ir mažiau kaip 25 proc. vienmandatėse, rinkimai neįvyks ir tai privers sistemą keisti sistemą. Nors aišku kaip dieną, kad taip nebus. Ir viską vėl nuspręs minia.
Tuštuma. Jokio naujo veido, idėjos, minties. Net naujo idiotizmo ir kvailius patraukiančių nesąmonių. Nieko. Debatai apie tai, ko nebus, kur už kalbančios galvos abejingi, tarsi į darbą pirmadienį atėjusių veidai. Toks solidus numirėlių vakarėlis.
Viską suprantu – ir kodėl kalba, ir tuos kur klausosi. Bet kiaurai nusmelkia tuštumos pojūtis. Absurdo spektaklio atmosfera. Niekas netiki tuo, kas sakoma – nei kalbėtojai, nei plojikai, nei klausytojai. Kuo labiau rėkia, tuo tikriau matai – netiki.
Tai kitas, paralelinis pasaulis, Zona už veidrodinių langų. Kad sužinotum, kur spąstai ir kur galima, čia turi kaip Stalkeris mesti veržlę. Tik niekur nenueisi, nes čia ir yra niekur. Ir nebėra Norų Išsipildymo Kambario, prie kurio galėdavom nors pastovėti.
Mes suprantame. Ir jie supranta, kad mes suprantam, kad jie supranta. Kad nieko neįvyks ir viskas jau artėja. Šviesos gęsta, spektaklis apie spektaklio pabaigą prasideda ir bus kaip nenorime. Nes tai jau nebepriklauso nuo nieko. Sąstatas pakalnėn pajudėjo ir sugrįžimų nebus.
Nes viskas jau buvo. Kai skaitėm knygas vienai nakčiai su prožektoriumi po antklode. Kai tėvas vakarais sėdėdavo vienas prie radijo aparato. Kai tuštuma apgaubdavo naktimis miestus. Kitas pasaulis sugrįžo.
Paklausykit vakare, išjungę šviesą. Ir išgirsit tuštumą.
