ES direktyvos.
Nacionaliniai įstatymai.
Įstatymų įgyvendinamieji aktai.
Aplinkosauginiai standartai.
Taigi visas šis srautas leidžiamas deklaruojant kilnų tikslą dėl žmogaus ir gamtos darnos. Teoriškai visuomenė ir verslas suvokia reikalavimų svarbą ir būtinybę tausoti gamtą. Bet perlenkta biurokratinių formalumų lazda pridėtinės vertės nekuriančiais ir todėl nereikalingais, funkcijas dubliuojančiais sprendimais varo iš proto, nes ji yra aplinkosaugos kliūtis.
Buhalterinę apskaitą dubliuoja registracijų prievolė, gausybė privalomų ataskaitų, apskaitų. Tai ne tik nemažina taršos, bet kuria papildomą administravimo naštą, reikalauja žmogiškųjų resursų, siurbia gamtos išteklius ir... patys generuoja taršą. Šitaip aplinką tausoti turinti politika ją tiesiog smaugia.
Pavyzdžiui, atliekų apskaitos žurnalus privalantys pildyti elektros ir elektroninės įrangos platintojai fiksuoja gyventojų atneštas baterijas ar elektronikos atliekas, sužymėdami pridavimo datas, priėmusius asmenis, nors, visa tai priduodami atliekų surinkėjams, gauna atliekų priėmimo-perdavimo aktus, kuriuose duomenys aiškiai nurodomi. Nereikalingas formalumas.
Transporto techninės priežiūros ir remonto servisai, pateikdami vykdytojo deklaraciją nurodo veiklų pobūdį, žmonių ir įrangos skaičių, po mėnesio pakeitę tik paslaugų pobūdį, privalo vėl darbo pobūdį deklaruoti. Nepaisant to, kad liko tas pats personalas ir įranga, neatlikę registracijos formalumo, iš naujo gali sulaukti sankcijų.
Privataus autoserviso darbuotojas gaišta laiką nereikalingai informacijos registracijai. Reikalavimas vesti pirminę atliekų apskaitą, kai šią informaciją galima gauti iš atliekas priimančių ir tvarkančių įmonių, apskritai beprasmiška. Šaldymo įrangą (freonus) užpildančios įmonės turi vesti apskaitą, kam ir kiek (galutiniam vartotojui) šios medžiagos užpildė, nors akivaizdu, kad šios medžiagos nebuvo daugiau sunaudota, nei pildytojas įgijo iš didmenininko ir tai patvirtina įsigijimo dokumentai.
Taip kuriamas „nuolatinis užimtumas“ pateisinant kabinetinių valstybės ar savivaldybės tarnautojų rūpinimąsi gamta, neįvertinus jų sudaromų teisės aktų realaus poveikio. Tačiau niekam nė motais smaugiamas smulkusis verslas ir suteršiama aplinkosaugos idėjos esmė.
Tuo tarpu trūksta inspektorių, todėl kontrolės sistema nepajėgi net būtiniausių aplinkosaugos pažeidimų kontroliuoti, nekalbant apie formalumais persunktą papildomą kontrolės naštą. Antai, vienos urėdijos miškus kontroliuojantys vos du Valstybinės miškų tarnybos inspektoriai turi spręsti gausybę problemų ir pildyti pluoštus dokumentų, tad natūralu, jog fiziškai neaprėpia prižiūrėti visų privačių miškų, kur seniai įsivyravo netvarka ir visiškas nebaudžiamumas.
Valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės principas, grindžiamas inspektorių darbo vertinimu ir motyvavimu pagal išrašytų baudų kiekius, todėl dominuoja verslo baudimas net už menkavertį pažeidimą. Taip pasirinktas paprasčiausias, tačiau netinkamas aplinkos priežiūros būdas, nes tai yra rūpesčio aplinka imitavimas: kontroliuojama tai, kas lengviausiai pastebima. Tuo metu tai, kas jau reikalauja pastangų, lengvai praleidžiama pro akis palikus nuošalyje.
Paradoksali situacija – atliekų surinkimo srityje, kai be jokių apribojimų leidžiama registruotis absoliučiai visų atliekų tvarkytojų veiklai. Tačiau atliekų surinkėjai, tik tarpininkaujantys prieš perduodant jas perdirbėjui ir neužregistravę konkrečios atliekos – baudžiami. Nesvarbu, kad ataskaitą apie surinkėjo perduotas atliekas pateikia ir pats perdirbėjas. Štai – terpė korupcinėms veikoms ar susidorojimui su smulkesniais konkurentais.
Atmestiną požiūrį demonstruoja ministerijos specialistai, reglamentuojantieji atliekų apskaitos procesą: ten sukurta į kelis lapus netelpanti apskaitos žurnalo forma, kurią tikriausiai patys autoriai nėra gyvai pabandę pildyti. Kai aplinkos apsaugos inspektorius kontroliuoja tik žurnalo įmonėje pildymą, net nepasidomėjęs, kur tos atliekos nukeliauja, situacija tampa nebetoleruotina ir sudaromos sąlygos netvarkai.
Keisčiausia, kad dubliuojami apskaitų duomenys lieka dulkėti valdininkų stalčiuose arba užmirštose laikmenose. Sprendimų priėmimo procese jais net nepasinaudojama – kaip ir milijonus kainuojančiomis užsakomosiomis aplinkosaugos studijomis. Galiausiai, visa tai vertinama kaip nepatikimi duomenys, nes lemiamą, sprendžiamąjį žodį paliekama „patikimiausioms“ – ekspertų asmeninėms įžvalgoms!
Pagrįstai kyla klausimas, kam švaistomos tokios biudžeto lėšos, kurias galima panaudoti, tarkime, aplinkosauginio švietimo reikmėms. Kita vertus, dabar pamokos yra „auksinės“: ministerijai surengus nereikšmingo turinio vieną aplinkosauginio turinio pamoką už tris mokytojo mėnesio atlyginimus viršijančią kainą, požiūris į aplinkosaugą nepakinta.
Metas traukyti šį absurdo voratinklį, keičiant teisės aktų rengimo principus. Turėtų būtų įvertintas reikalavimų poveikis aplinkai, verslui ir visuomenei ir įvardijama sukuriama pridėtinė vertė.
Veiksmus, paremtus tik pliusiuko padėjimu, galima išgyvendinti atlikus teisės akto reikalavimų vykdymo analizę. Pažangaus verslo, jau seniai einančio tokiu keliu patirtis – vienas puikių atvejų pasimokyti. Negalima leisti, kad valstybės reglamentavimai būtų tik popieriniai, skirti laikui gaišti ir aplinkosaugos idėjoms mindyti.