Mat šiandien – mirtinos tylos diena prieš svarbųjį sekmadienio įvykį. Tiek Seimo rinkimų išvakarėse, tiek jų metu draudžiamos bet kokios viešos kalbos, kurios gali būti vertinamos kaip agitacija už ar prieš kurį nors kandidatą ar politinę jėgą. O juk į Seimą kandidatuoja arba rinkimų darže triūsia dauguma svarbiausių politinio ir viešojo gyvenimo veikėjų.
Tiesą sakant, lyg ir sunku būtų įsivaizduoti, kad koks nors aukščiausio rango politikas sekmadienį rinkimų apylinkėje imtų atvirai agituoti ar prikišamai rodyti savo simpatijas bei antipatijas.
Bet, pasirodo, tai galima daryti per išankstinį balsavimą. Būtent taip pasielgė prezidentė D.Grybauskaitė, keistai skubėdama atidavusi savo balsą jau trečiadienį ir nedviprasmiškai nurodžiusi, už ką piliečiai neturėtų balsuoti.
Šiuo atveju galima stebėtis ne tik D.Grybauskaitės politikavimu ar tuo, kad į tai neragavo nei rinkimų prievaizdai, nei politikai. Kyla pagrįstas klausimas: jei bet kokia agitacija ar net veikla, turinti jos požymių, draudžiama šeštadienį ir sekmadienį, kodėl ji visiškai nevaržoma trečiadienį ir ketvirtadienį?
Gal išankstinis balsavimas – kažkoks ne visai tikras? O jei jau ką nors draudžiame, tai darykime nuosekliai, kad neatsirastų jokių landų dvejopiems standartams.
Žinoma, čia reikėtų pabrėžti, jog su tais draudimais jau ir taip toli nuėjome. Taip toli, kad iš rinkimų kampanijos liko tik nyki jos parodija.
Visų spalvų ir pakraipų politikų noras pasirodyti skaidresniems už Romos popiežių, baimė būti įtartiems korupciniu goduliu, noras pasilengvinti gyvenimą lėmė, kad politinės reklamos galimybės buvo sumažintos iki skurdo ribos, o pagrindinės partijos pririštos tik prie biudžeto bambagyslės.
Kita vertus, vargu ar draudimai politikams bei partijoms taps kliūtimi toliau semti iš juodųjų kasų. Tai parodė ir ne vienas pastarojo meto skandalas.
Juk seniai aišku – vežimas neturi būti statomas prieš arklį. Todėl žiauriai apribojus politinės reklamos galimybes ir jai galimų išleisti pinigų sumą, šaltinius, politika bei rinkimai netampa skaidresni, o tik nykesni.
Skaidrumu privalėtų rūpintis, savo darbą uoliai ir, svarbiausia, sąžiningai atlikti specialiosios tarnybos, teisėsauga, rinkimų prievaizdai.
Ir per šių rinkimų vajų tai buvo aišku daugeliui blaiviai mąstančių politikų. Tad kodėl niekaip neprasideda rimtesnė diskusija, ar pagaliau bent šiek tiek atleisti draudimų, ypač absurdiškiausių, pančius?
Ar visiems lūpas vėl surakina griežti prezidentės riktelėjimai apie „korupcinius interesus“ ir „šešėlius“, kuriais ji svaidosi kiekvieną kartą, kai tiktai pasigirsta bent mažiausios abejonės dėl dabartinės rinkimų kampanijos tvarkos ir finansavimo?
Aišku, dūsaujant, kad nykios rinkimų kampanijos priežastis – absurdiška draudimų sistema, pasakoma tik pusė, o gal net vos trečdalis tiesos.
Svarbiausia, kad retas politikas pateikė ryškių, pagrįstų idėjų, kurios pačios prasimuštų pro draudimų barjeru, o pokalbiuose su rinkėjais dominavo arba šūkiai, arba abstraktūs pažadai „padidinti“ ir „pagerinti“, arba plūdimasis varžovų adresu.
Politinėje rinkoje nesužibo ir naujų veidų, kurie tiktų ne grupuočių vadukų, vadelėjamų tos pačios senosios nomenklatūros, o tikrų nacionalinių lyderių vaidmeniui.
Kai toliau siaučia idėjų ir kadrų krizė, nėra ko stebėtis, kad į pastaruosius rinkimus balsuoti vargiai ateidavo vos pusė rinkėjų.
Maža to, daugelį, kurie ketina atlikti pilietinę pareigą, šiemet galbūt net labiau nei anksčiau kankina klausimas „už ką balsuoti?“.
Nors iš visų pusių kategoriškai kalama mintis, kad nebalsuoti ar balsuoti „prieš visus“ jokiu būdu negalima, nes tai „destruktyvu“ ir „nepozityvu“.
Tiesa, būtent šiomis išankstinio balsavimo dienomis pulta džiaugtis, kad padėtis esą pradėjo rimtai keistis – į balsavimo apylinkes atėjo keliasdešimčia tūkstančių žmonių daugiau nei prieš ketverius metus, o tarp jų buvo nemažai jaunimo.
Garsiausiai džiūgavo pirmiausia tų partijų atstovai, kurie manė, kad dauguma atėjusiųjų balsuoja už juos. Neapsieita ir be paburbėjimų, nes prie kai kurių savivaldybių, ypač sostinės, nusidriekė didžiulės eilės.
Kai kurie politikai nedelsdami ėmė piktintis, jog Lietuvoje vis dar nėra įvesta elektroninio balsavimo, čia pat užmiršdami, jog bene visos be išimties į Seimą prasiveržusios pagrindinės politinės jėgos tam nuolat ir priešinasi.
Dėl tų varginančių eilių muštis į krūtinę turėtų ir Vyriausioji rinkimų komisija, kuri jau ne pirmi rinkimai, nepaisant „elektrifikacijos bei internetizacijos“, nesugeba deramai susitvarkyti su elementariausiomis savo pareigomis.
Kol kas sunku pasakyti, ar tą keliasdešimties tūkstančių balsavusiųjų antplūdį jau galima laikyti laikyti pilietiškumo proveržiu ir demokratijos triumfu. Daug aiškiau bus sekmadienio pavakarę.
Neretai būna taip, kad iš anksto besidžiaugiantieji po finišo atrodo komiškai.
Ne mažiau komiškai kai kurie politikai gali atrodyti ir pirmadienį, kai po pirmojo Seimo rinkimų turo į savo spaudos konferencijas rinksis ne kur kitur, o Valdovų rūmuose.
Galėjo pakentėti bent iki antrojo rinkimų turo ir savo prakalboms pasirinkti šiuos rūmus – tuomet bus aiškiau, kas artimiausius ketverius metus bus valdovai, o kam teks saldžių vaisių vėl laukti.