Akivaizdu, jog tai tiesiog opozicijos išankstinė nuostata, neparemta jokiais faktais ar juolab analize. Ji, matyt, buvo reikalinga tik tam, kad jau rinkimų kampanijos metu pareikšti, esą reikia permainų, o tų permainų nešėjai yra tik dešinieji, ką šiuo metu ir matome.
Tačiau būtent tai turėtų neraminti mus visus, nes tai reiškia, jog dabartinė opozicija nepasiruošusi valdžiai, tiesiog todėl, jog arba nežino kokioje situacijoje iš tikrųjų šalis yra arba, kas dar blogiau, meluoja. Jie vėl ruošiasi viską reformuoti, pertvarkyti, kažkokiems „proveržiams“, kas iš tikrųjų yra tik propagandinė klišė ir ne daugiau.
O permainos per šią Seimo kadenciją, nepaisant opozicionierių nenoro (ar negebėjimo) matyti, Lietuvoje ir visoje ES vyko ir esmingos. Pirmininkaudama Europos Sąjungos Tarybai, Lietuva iš esmės pastūmėjo Rytų partnerystę, sustiprino finansinę discipliną bei bankų, tikrųjų finansinės krizės kaltininkų, kontrolę. Įvedusi eurą, Lietuva papildė eurozoną ypač svarbiu Europai metu. Daugelis, pirmininkaujant Lietuvai, priimtų sprendimų jau tapo Europos savastimi.
Pasikeitė ir pati Lietuva, įvykdžiusi nemažai esminių reformų, kurių niekaip neįžvelgia opozicijos politikai. Šalies ūkis po finansų krizės, nepaisant naujos santykių krizės su Rusija, nuosaikaus augimo vėžėse – vidutiniškai augo beveik po 3% BVP per metus visą kadenciją ir tai vienas geriausių rodiklių eurozonoje ir tarp visų ES narių. Vyriausybei pavyko gana greitai padėti eksportuotojams pakeisti Rusijos rinką kitose šalyse – Kinijoje, JAV, Izraelyje, Australijoje, Brazilijoje. Viso net dvidešimtyje šalių atsivėrė naujos eksporto rinkos, visų pirma, žemės ūkio produkcijos gamintojams.
Tačiau pradėkime nuo socialinio modelio, sukėlusio keistai audringą opozicijos, primenu, nuolat reikalaujančios reformų, reakciją. Nesileidžiant į detales, socialinis modelis, kuris dar gali būti ir tobulinamas, neabejotinai yra viena svarbiausių šio dešimtmečio šalies reformų, kokių nesiryžo imtis jokia kita Vyriausybė.
Antroji, labai reikalinga Lietuvai reforma, turinti įvairiausių pasekmių, tačiau tai ir mūsų įsipareigojimas stojant į ES, neabejotinai yra pinigų reforma arba euro įvedimas. Mūsų kaimynai estai ir latviai tai padarė keliais metai ankščiau, iš dalies pasinaudoję ta pačia finansine krize ir tik todėl, kad protingiau ir, svarbiausia, pigiau skolinosi krizės metu, greičiau pasiekė reikalingus euro įvedimui kriterijus. Ir, aišku, pritraukė nemažai investuotojų, kurie kitu atveju būtų galėję pasirinkti Lietuvą, turinčią kitokių privalumų prieš kaimynus, tačiau taip neatsitiko, nes vėlavome.
Trečioji reforma – renovacija, energetika, pirmiausia suskystintų dujų terminalas, elektros kabelis į Švediją Nordbalt, šilumos, energetikos šaltinių kainodaros sutvarkymas. Tai leido net penktadaliu sumažinti kainas buitiniams vartotojams, o gamintojams dar beveik dvigubai tiek. Pridėkime beveik tūkstantį šalyje jau renovuotų namų (arba beveik 25 tūkstančius butų) ir lyginant su A. Kubiliaus Vyriausybės dviem šimtais, pamatysime, jog ir šis postūmis yra kone penkeriopas. Pridėkime dar pusantro tūkstančio namų jau suprojektuotų renovacijai ir jau pradėtų, kurie greitu laiku bus užbaigti.
Ketvirtoji reforma – Policijos. Nuo sausio pirmosios jau matysime dvigubai didesnį pareigūnų skaičių gatvėse, operatyvesnius įvykių tyrimus. Pati Policija sutaupytas dėl pertvarkos lėšas investuos į modernią įrangą, palengvinančią ir pagreitinančią pareigūnų darbą.
Teritorijų planavimo bei Statybos įstatymai – sprendimai, kuriuos gali vadinti penktąja reforma, gali nevadinti, tačiau jų priėmimas pagal verslo sąlygas šioje srityje Lietuvą pakėlė į pirmą dešimtuką Europos Sąjungoje. O ypač šie įstatymai svarbūs tiesioginėms užsienio investicijoms, taip pat ir mūsų verslui, nes ankstesnė pernelyg biurokratizuota ir paini tvarka potencialius investuotojus tiesiog atbaidydavo.
Neatsitiktinai Lietuva jau nuo 2015 metų tapo viena tiesioginių užsienio investicijų lyderių ir net aplenkė kaimyninę Estiją. Anot pasaulinės užsienio investuotojų stebėsenos duomenų bazės „fDI Markets“, Lietuva pirmauja ne tik tarp Baltijos valstybių, bet ir Rytų Vidurio Europoje. Tik antra yra Vengrija, trečia Čekija, ketvirta Estija, penkta Latvija.
Jau 2015-aisiais vienam milijonui Lietuvos gyventojų teko 17 TUI arba 2,2 karto daugiau nei ES vidurkis. Sukurta virš keturių tūkstančių naujų darbo vietų 2015-ais ir virš dviejų tūkstančių jau šiemet pirmajame pusmetyje ir tai dar negalutiniai duomenys. Gera žinia yra ta, jog užsienio investuotojų įmonėse yra didesni atlyginimai, darbo sąlygos, kas verčia atitinkamai pasitempti ir šalies verslą.
Kitas panašus vertinimas pateiktas „IBM Global Locations Trends“ ataskaitoje. Lietuva pagal planuojamas sukurti darbo vietas yra dešimta pasaulyje, dvylikta yra Estija, Latvija septyniolikta. Beje, šiame pasauliniame dešimtuke tik dvi ES šalys – Lietuva ir konservatorių pamėgta nuolat pavyzdžiu teikti Airija. Neabejotina, jog šiam vertinimui pozityvios įtakos turėjo jau tuomet svarstomas naujasis socialinis modelis.
Net ir krašto gynybos finansavimo srityje ir kariuomenės bei ginkluotųjų pajėgų pertvarkoje įvykdyta iš esmės reali reforma, nes po jos Lietuva grįžo į lygiaverčių Aljanso narių gretas. Su gėdingu 0,78 nuo BVP krašto apsaugos biudžetu, kurį „pasiekė“ neva šalies gynyba susirūpinę konservatoriai, Lietuva iš ten buvo iškritusi. Sunku net įsivaizduoti kokie galėjo būti NATO viršūnių sprendimai Varšuvoje, jei mūsų gynybos biudžetas būtų likęs konservatorių ir liberalų valdžios laikų lygyje.
Nemaži pozityvūs poslinkiai įvyko konkurencingumo, kovos su korupcija ir todėl tiesioginių užsienio investicijų srityse. Nuoseklus šios Vyriausybės darbas, o ne propagandiniai proveržiai išvedė Lietuvą į pirmaujančių šalių gretas pagal tiesiogines investicijas, pagerino konkurencingumo bei korupcijos suvokimo (nors ne tiek kiek norėtume) indeksus.
O nedeficitinis Sodros biudžetas, pirmąkart mūsų istorijoje, kas tai – reforma ar tiesiog geras šios Vyriausybės pasiekimas? Dėl to turėtų džiaugtis visi, net ir opozicija. Net bankų ekspertai, nuolat prognozavę katastrofiškus padarinius, pavyzdžiui, dėl minimalaus atlyginimo kėlimo. Ar jų prognozės pasitvirtino?
Nėra abejonių, kad šalyje dar daug problemų. Švietimas – viena skaudžiausių ir aktualiausių. Keista, kad opoziciniai konservatoriai ir liberalai pasiskelbę, jog savo kadencijos metu švietimo reformą įvykdė, dabar nė nemirktelėję, daugiausiai apie švietimą kalba!? Tai gal neįvykdė, jei švietime tiek daug problemų liko? O gal ir nebuvo tos reformos arba liberalų įvesta „krepšelizacija“ nedavė norimų rezultatų?
Kaip teisingai rašo profesorius R. Vilpišauskas komentare „Rinkimai ir Europos politika: laužiantis pro atviras duris“ – „kritikuojant oponentus būtų pravartu reflektuoti ir savo patirtį“. Tiesa, profesorius kalba apie partijų nuostatas užsienio politikoje, tačiau toks patarimas neabejotinai būtų naudingas, ypač konservatoriams bei liberalams ir kalbant apie kitas sritis.
Pritariu Prezidentei, iš anksto Seimo rinkimuose balsavusiai už permainas. Jos neabejotinai bus, nes ir Seimas bus kitoks. Tačiau nemažiau svarbu ir matyti, kas jau yra padaryta, kur jau mūsų ekonomika bei ūkis padarė pažangą, kur apskritai esame tarp Europos Sąjungos šalių. O, visų pirma, nemenkinti savęs, permainų, kurios įvyko per šią kadenciją. Jei to nematysime, tiesiog neprogresuosime, trypčiosime vietoje, jauksime šalies socialinį bei ekonominį gyvenimą, skatinsime emigraciją, nes tai ir yra jos esminė priežastis.
Realios permainos vyksta ne dėl skambių propagandinių šūkių apie „proveržius“, o kasdieniu nuosekliu visų mūsų darbu. Beje, ir negriaunant pirmtakų pasiekimų, kaip tai mėgsta daryti patekę į valdžią mūsų dešinieji, ypač strateginėse valstybės srityse. Nereiktų tuomet gerokai brangesnių terminalų, beviltiškų ašarų dėl Astravo, prarastų investicijų ar emigracijos.
Tam iš tiesų reikia ne „proveržių“, o nuolatinio tęstinio darbo, nuoseklių reformų ir ateityje. Dėl sričių, kuriose jų reikia, daugiau ar mažiau, sprendžiant iš partijų programų, regis, sutariame visi. Išmokime susitarti dėl jų realizacijos, esminių permainų tęstinumo, o neverskime jas kažkokiais „proveržiais“ prieš kažką. Skandinavų pavyzdžiu iš tiesų, tariantis su visuomene, socialiniais partneriais, nevyriausybinėmis organizacijomis. Tai – europietiškas ir patikrintas kelias, jei tikrai norime sekti geriausiais pavyzdžiais.
Lietuvai reikia ne tik permainų, bet ir stabilumo bei tęstinumo. Permainų, nenubraukiančių ankstesnius pasiekimus, o ne permainų dėl permainų, kaip neretai atsitikdavo, apsvaigus nuo propagandinių lozungų ir atitrūkus nuo realybės. Įspūdingi rinkiminiai viešieji ryšiai, oponentų menkinimas, pasitelkiant ar išpučiant skandalus, dar ne rodiklis, jog jų autoriams sektųsi valdžioje geriau.
