Visai nesvarbu, kaip ten jie susitars. Visi žinom – susitars, pasidalins ir – žemyn upe! Ar matot, kokie patenkinti, kad nebereikia vaidinti? Prašytojų ir užuojautos mums, vėl ketveriems metams numirusiems, kaukes – ant vinies. Ryžtingas tonas, pasitikintys veidai. Šaltos, pavargę, bet geros akys – juk ištisos naktys be miego, dalinantis ateitį! We are the champions! Dabar jums parodysim, iš kur kojos dygsta.
Po baliaus visada troškina. Bet štai davatkų partija sako, kad šnapso valstybinis monopolis leis visus pelnus, kuriuos pasigrobia monopolistai, pasiimti valdžiai. Ir mums atiduoti, broliai ir seserys, kad tik Lietuvai būtų geriau. Tvarka, kaip sakė amžinai susiraukęs apaštalas, bus.
Jeigu taip tikrai Tėvynei naudinga, tai visą prekybą padarykim valstybine, kaip prieš jūsų erą. Ten tokie pinigai, kad ohoho, tuoj minimalkes ir pensijas pekelsim šešiagubai.
O visų trečia, kokia tvarka yra valstybinėje prekyboje, žinom nuo senų gerų. Neužmirškit dar leisgyvių direktorių ir vedėjų iš kolektyvinių sodų ir reanimacijos palatų su invalidų vežimėliais ir deguonimi atsivežti. Ir jų tvarka tada tikrai bus.
O kiek pinigų prižadėta – siaubas! Maišais mėtysim iš malūnsparnių! Ir PVM sumažinti, ir neapmokestinamą sumažinti, ir minimumus bei vidutines pakelti, ir sodros lubas ir grindis įvesti, ir jaunas šeimas remti, ir vaiko pinigus, o dar tiems vargo pensininkams ir blyškioms bibliotekų panelėms.
Sunku ir rasti, kas būtų nepažadėta sumažinti ko nenorim ir padidinti ko norim. Tik iš kur paimti padidinimui, kai viską sumažinsim? Iš tų Anūkėlio šimtų tūkstančių darbo vietų, kurias matysim kaip savo ausis? Ar iš tų nedrąsių apmokestinimo užuominų šventosiose programose, kad žmonės urnų nesibaidytų?
Normalus verslas padarytų paprastai. Numatytų daryti ką reikia nekreipdamas dėmesio kiek skaudės. Kas laikinai sumažės, kas duos kokį rezultatą ir po kiek metų. Paimtų tam laikui paskolą, kad išgyventum ir imtų juodai dirbti. Bet juk šito nebuvo ir nebus. Čia lietūs lyja.
Neduok Dieve karo, maro ir mokesčių mažinimo. Ar pamenat kokį nors sumažinimą, po kurio mokesčiai būtų nepadidėję? Tik pradės rėkauti apie naują mažinimą, tuoj verksmas ir dantų griežimas. Pablogės surinkimas ir mirs iš bado biudžetininkai! Tarsi dabar jie nemirtų.
Ir pliaukšdami apie mažinimą, tuo pačiu prastumia ką seniai svajojo. Biudžetą juk reikia subalansuoti! Mes per mažai atimam ir padalinam, kiti atima daugiau! Vienus sumažindami skaičiuoja, kiek kitus padidinti, kad jiems pareitų dvigubai tas pats. Iš esmės tai visada virsta padidinimu. Į vieną kišenę saujelę smulkių, iš kitos nugvelbs dešimteriopai.
Tik nesekit apie kapitalo apmokestinimą ir kitų nuvalkiotų anekdotų apie biznio ryklių tramdymą. Verslo mokesčius per kainas apmoka vartotojai. Ta pati „darbo jėga“, kaip dabar jie mus vadina. Brangaus turto mokesčių išvengti nesugeba tik visiški lochai, kokių tarp turčių seniai nebesiveisia. O nebrangaus turto ir žalieji mokesčiai visada smogia taip visų numylėtiems vargšams iš gelžbetonio džiunglių su savo sukirmijusiais opeliukais.
Jei mažinat, tai ir mažinkit, o ne vaidinkit sumažinimo komedijas. Iš kur norit, iš ten kompensuokit. Susimažinkit save po galais! Juk visi tie pinigai niekur nedingsta ir niekas banknotų griliuose nedegina. Grįš per vartojimą ir kitus mokesčius. Išmokit vienąkart skaičiuoti ne devynioliktojo amžiaus riebaluotais buhalterių skaitliukais.
Bet šito jie neišmoks, tiek kartų patikrinta. Tad ruoškit pinigines, ponai ir ponios. Spektaklis baigtas, rimti vyrai su odiniais lietpalčiais ir mauzeriais įžengė į restoraną. Nusipelnėme gyventi kaip norėjom. Metas susimokėti.
