Pirmasis rinkimų turas rodo, kad labiausiai tikėtina, jog valdančiąją koaliciją sudarys konservatoriai, žaliaskverniai valstiečiai ir liberalai.
Žvelgiant į antrojo turo vienmandatėse apygardose perspektyvą labiau panašu, kad pagal bendrą mandatų skaičių rinkimus vis dėlto laimės konservatoriai, kartu įgysiantys teisę sudaryti koaliciją ir paskirti premjeru savo ką tik iškeptą lyderį G.Landsbergį.
Jau senokai mažai kam buvo paslaptis, kad tokia dėlionė buvo ir prezidentės D.Grybauskaitės svajonė.
Ji tokios koalicijos žūtbūtinai būtų siekusi net ir tuo atveju, jei daugiamandatėje apygardoje ir po antrojo turo vienmandatėse apygardose rinkimus būtų laimėję socialdemokratai.
Žinoma, tokiu atveju būtų buvę šiek tiek negražu ir net problemiška vis tiek stumti vežimą į dešinę pusę, bet dabar šios problemos, regis, nebėra.
Taigi prezidentė jau dabar save su sėkme gali sveikinti dar karščiau nei pergalės skonį pajutę konservatoriai.
Juk, nepaisant to, ar premjeru taps ką tik išsiritęs geltonsnapis G.Landsbergis, ar žalias S.Skvernelis, būtent ji bus tikroji valdžios šeimininkė.
Tik tos valdžios kokybė, aišku, nuo to nebus geresnė. Konservatoriai jau seniai skilę mažiausiai į tris stovyklas.
Panašūs vėjai – ir žaliųjų valstiečių stovykloje.
Vieningiausi šioje koalicijoje atrodytų grėsmingų įtarimų dar nenusipurtę liberalai.
Taigi, gerbiami rinkėjai, mūsų laukia įvairiausių linksmybių laikai, o naujai sudaryta Vyriausybė gali ir neištverti visos kadencijos. Beje, kaip ir naujasis Seimas.
Pirmasis šių linksmybių epizodas mūsų laukia jau tuomet, kai partijos pradės dalintis ministerijas, o jų atstovai – ministrų postus.
Laukiant šių dalybų galima paklausti, ką šie rinkimai sako apie mus visus ir visą mūsų politinę bei partinę sistemą.
Pirma – didžiuosius Lietuvos politinius procesus lemia visiškai konkretūs, buitiški ir netgi atsitiktiniai – galėję ir įvykti, ir neįvykti – dalykai.
Juk šių rinkimų rezultatai yra tokie, kokie yra ir pirmiausia dėl dviejų dalykų – galinčių rinkimus laimėti liberalų vadas E.Masiulis buvo sučiuptas su ketvirčiu milijono neaiškios kilmės eurų, o socialdemokratai pražioplino S.Skvernelį, kuris pasijuto neįvertintas ir nubėgo pas R.Karbauskį.
Būtent pirmasis įvykis konservatoriams iš liberalų stovyklos pridėjo tuos maždaug 50 tūkstančių prie tos jau įprastos 200 tūkstančių rinkėjų masės, kurią jie surinkdavo per kelerius pastaruosius rinkimus.
S.Skvernelis tapo tuo katalizatoriumi, ar, kaip dabar madinga sakyti, „trigeriu“, visą tą rinkėjų masę, kuriai kažkas nepatiko dabartinės valdžios veikloje ir norėjosi ko nors nauja, nukreipusiu būtent į žaliųjų valstiečių glėbį ir šią dar visai neseniai nišinę bei marginalinę partiją pavertusiu naujaisiais mūsų valstybės gelbėtojais.
Antrasis pagal svarbą šių rinkimų aspektas išreiškiamas trimis skaičiais.
271 500 – tiek rinkėjų perka net ne vieną, o kelias kates maiše, ant kurio užrašyta „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“.
Perka tas kates, nors, manau, ne vienas, neabejotina, supranta, kad galbūt veliasi į dar vieną politinę avantiūrą.
113 000 – tiek piliečių, save laikančių naujosios vakarietiškosios Lietuvos švyturiais, balsavo už Liberalų sąjūdį, patys prieš save ir kitus teisindamiesi tuo, jog paslydo tiktai vienas E.Masiulis, o partija liko tyra – su liberaliomis idėjomis, puikiais žmonėmis ir tikėjimu šviesia ateitimi.
76 000 – tiek piliečių balsavo už Antikorupcinę N.Puteikio ir K.Krivicko koaliciją, kuri kol kas politikos padangėje išsiskyrė nebet tiktai tuo, kad grėsmingai parodė tris kumščius.
Ką gi, tai visi svarbiausi skaičiai, kuriuos reikia įsiminti rinkėjams galvojant apie Lietuvos politiką.
